Balandžio senienos

Atėjus normalesniam orui nusprendžiau, kad reikia pasidalinti kas įvyko. Geriausias įvykis, kad atsirado naujas šeimos „narys“ – nauja mašina Opel zafira, 2008 metų. Labai fainas mašiniukas, erdvi, mažiau ima kuro, garso kolonėlių kokybė nereali. Na neveltui man patiko seneliu mašina, kuri irgi tokia pati tik senesnė. Senąją pridavėm net už 50 eurų. Taigi, praeitą savaitę praleidau viena. Tėvai buvo iškeliavę į Lvovą. Keista, bet ta savaitė praėjo labai greitai. Galvojau, kaip reikės ištverti, nes naktį nėra malonu būti vienai… Nemėgstu namie būti viena ilgai. Na bet ramiai pabuvau, dariau ką norėjau. O lauktuvėm gavau didelę krūvą skirtukų. Dalį jų tėvas užsakė dar būdamas čia, Lietuvoje. Tiesa, jis keistai keliavo į Lvovą. Iš namų keliavo į Klaipėdą, tada į Vilnių ir į Lvovą. Namo grįš taip pat keistai – iš Vilniaus į Kauną ir tada namo. Norėčiau ir aš pakeliauti, bet dabar visas dėmesys darbo rašymui, tai Vilniuje buvau tik per knygų mugę. Tikiuosi, kad šį mėnesį iškeliausiu, o gal kažkur su tėvais nuvyksime, kad atsitraukti nuo visko, nes galva jau čiuožia, kuo toliau, tuo daugiau streso. O dar ginsiuosi viena, kursiokė pasiėmė akademines. Taigi, linksma…Pirmadienį labai sunervino pora babyčių. Buvo vieno kunigo metinės ir su mama ėjome į mišias. Prie to paties uždegėme žvakę ir ant Dėdės kapo, ne tik ant to kunigo. Tai pora babyčių praeidamos pro kunigų kapus (jų ten palaidota jau 5) pasakojo viena kitai, kad va aš prie kun. Lapio procesijoje gėles barsčiau, o kita, kad kun. Bitvinskui vaistus leisdavo. Paskui viena iš jų dar pasakė kitai, kad tu vienaip prisidėjai, aš kitaip, o va trečios meldžiasi. Galvoju, o kad žinotumėte, kad ir gėles barstė mama, ir gydė Dėdę, aš pamokslus rašiau vaikystėje su kompiuteriu ir už taip uždirbau pirmus savo pinigus. Jeigu žinotų, tai turbūt būtų nustebusios, kad ir aš dalį savo gyvenimo praleidau klebonijoje. Na bet juk dažniausiai matome tik save, o ne kitus, deja. Tiesa, mane nustebino vienas kunigas, ligoninės kapelionas. Mama jį susitiko vakar ligoninėje. Jis pasakė norįs aukoti mišias už Dėdę ir mišios jo, o mūsų atėjimas. Taip leido suprasti, kad jokių pinigų už tai neims. O mane nustebino tuo, kad jis net nepažinojo Dėdės. Jis dar net baigęs nebuvo, kai Dėdė mirė. Tad dabar labai smalsu, kodėl jis taip sugalvojo? Galbūt girdėjo daug gerų atsiliepimų, nes kunigavo toje pačioje bažnyčioje praėjus keliems metams po Dėdės mirties. Dabar beliks susitarti kada bus mišios. O aš sugalvojau įgyvendinti savo idėją ir surinkti prisiminimus apie Dėdę. Gaila, kad to nepadariau prieš 10 ar 11 metų, kai buvo dar daugiau žmonių, kurie pažinojo jį. Prisiminiau kas dar mane nustebino. Vargonininkė prasitarė, kad klebonijoje dar yra likęs Dėdės puodukas. Jau praėjo 11 metų, o puodukas vis dar yra. Atrodo smulkmena, bet vistiek smagu. Tiesa, prisiminiau susirašinėjimą su užsieniečiais. Na tie užsieniečiai pagrinde latviai, baltarusiai, ukrainiečiai arba rusai. Neklauskit, kodėl būtent su jais, tiesiog gal todėl, kad mes iš dalies panašūs. Ir dar laiškai būna ilgiausi, reikia pagalvoti, ką atrašyti, kas irgi smagu, nes nėra taip, kad parašytum vieną sakinį. Prirašai kelias pastraipas. Ir svarbiausia, jokių pošlų minčių.

Share
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex