Reginos nesąmonės

Kas savaitgalį gali pradėti kelione, ekskursija? Kas daugiau, jeigu ne aš 😀 Penktadienį kelionė į namus ir gidų kursų ekskursija po senąsias Šiaulių kapines. Tiesa, prieš tai dar mama negalėjo manęs pasiimti, nes mašina neužsivedė (griūva mūsų planai sekmadieniui…), tai senelis visus nuveža, parveža kur reikia (ką mes be jo darytume…). Nueiname su tėvu į TIC, o paskui jau visi keliaujame į kapines. Pakeliui dar pašnekame apie Katedrą, laiptus šalia jos. Kapinės – ir juokėmės, ir įdėmiai klausėmės. Aišku, kaip visada, dar prie gido pasakojimų apie kapines prisidėjo ir tėvas. Jeigu žinai, tai kodėl nepasidalinti? Kiti irgi šiek tiek pasakojo, ką atsimena. Kai kas man buvo labai nauja, o kai kas jau labai gerai žinoma, pvz. apie kunigą Ignacą Štachą, S. Šalkauskį ir keletas kitų istorijų. Taip labai įdomiai praleidome apie pora valandų besiklausydami. Dar pasirodo, kad kursus lankome su giminaite. Ji tolima, bet vis tik giminaitė. Prisipažinsiu, esu rašytojo Leonardo Gutausto tolima giminaitė. Mano promočiutė, tėvo močiutė buvo Gutauskaitė. Taigi, susipažinome su giminaite, kurią matėme tik kartą. Bent jau žinome, kad matėme prieš kokį 18-20 metų, kai buvo giminių susitikimas. Kadangi sutvarkyta Auksinio berniuko aikštė, tai su tėvu nusprendėme, kad mums reikia padaryti nuotraukų, todėl ir su fotoaparatu buvau. Padarom keletą nuotraukų, nušąlam pirštus, bet laimingi keliaujam namo.

Tik pažiūrim, kad autobusas bus negreit, tai nueinam iki Prūdelio, nufotografuojam ChaImą Frenkelį („I“ didžioji, kad nesumaišytumėte ir nepagalvotumėte apie negražų žodį, o taip kai kam būna).

Grįžtame namo ir paprašau sutvarkyti pas mane kambaryje šildymą. Tvarkome ir niekur nerandam nuorinimui skirto raktelio. Niekur. Nors jis visada būdavo vienam ir tam pačiam kambaryje. Apsieinam be jo. Sutvarkom. Pas mane jau šilta, pagaliau ne 14 šilumos, o 17. Tėvai šeštadienio vakarą eina į teatrą. Ieško bilietų, o jų niekur nėra. Neatsispausdino, neišsisaugojo pašte, nepersiuntė mamai. Net nėra bilietų platintojo sistemoje. Galiausiai nusprendžiama, kad jau niekas nestebina šiandien. Nėra, nereikia – vadinas taip reikia. Noro eiti jau nei vienas neturi. Ryte tėvai su seneliu važiuoja pirkti naujo akumuliatoriaus, nes galvoja, kad čia gali būti bėda. Jis dar nekeistas, o mašinai jau 10 metų. Bėda čia. Viskas gerai, planai sekmadieniui negriūna. O aš keliavau į gidų kursus. Paskaitą vedę dramos teatro aktorė. Mankšta buvo gera – nuo prasitampymų iki to, kad mokinomės kaip reikia kvėpuoti iki kaip lavinti savo veido raumenis. Įdomu, tačiau tai lygiai taip pat vargina kaip ir teorinės paskaitos. Patarimai irgi geri, kurių reikia, tik kad visa tai ateis su laiku, tam reikia treniruočių. Po paskaitos su kolege einame į biblioteką, nes ten knygų mugė. O man juk skirtukų reikia. Ten ir skirtukų gamybos edukacija kažkokia. Nueinam, peržiūriu leidyklas ir nieko ten gero, deja. Susitinku  savo vieną mėgstamiausių dėstytojų, pasikalbam, nueinam pasiklausyti knygos pristatymo. O paskui ir prasidėjo sveikinimaisi su pažįstamais… Bent jau pusseserę susitikau ir pasisveikinom, o tai per tokį šurmulį nemaniau, kad tai bus įmanoma. Ir galiausiai nueinu pas vieną dailės mokytoją, ex-libris magijos žinovę, kūrėją ir šiaip labai gerą žmogų su daug nerealių idėjų – Lolita Putramentienę. Man ex-libris‘o reikia, nes esamu tikrai nesididžiuoju ir jau kažkur nukišau. Visai nepatiko. Pirmas blynas, nėra ko norėti… Sėdu ir darau. Pasiėmiau tokią formą, kad būtų skirtukas. Šalia sėdi A. Sireika. Gera kompanija. Paskui ateina dar žinomų žmonių. Sėdim, piešiam. Aš jau niekur neskubu. Skauda galvą nuo viso to lėkimo parą laiko. Ateina mano eilė pabaigti ir Lolita padaro stebuklą… Iš parinktų dviejų spalvų mano ex-libris tampa gražiu.

Net šalia buvusios dvi moteriškės gyrė. Taip, šįkart ir man jis gražus. Padarė keturis ir liepė vieną palikti bibliotekoje. Teko ir pasirašyti jį. Nenustebti reiktų, jeigu kažkas jį kada nors ir pamatytų, maža ką. O pusseserė paguodė, kad nuotrauką padaroma įžymiems žmonėms. Dabar įdomu, kuo aš įžymi? 😀 Na taip, esu aktyvi dalyvi renginiuose Šiauliuose, turiu didžiausią skirtukų kolekciją Lietuvoje (na, bent jau nežinau kas turi virš 8000 jų) ir šiaip aktyvus žmogus, bet tikrai nesu žinoma. Visi šie ex-libriai paversti į skirtukus. Dabar nežinau kam padovanoti du. Tiksliau jau žinau kam, bet dar gal nuomonė pasikeis. Jie tikrai keliaus į užsienį, skirtukų kolekcionieriams. Grįžtu namo, o tėvas dar paprašo užrišti kaklaraištį. Pats nelabai moka, o aš kai neturiu vaikino, tai puikiai moku surišti. Surišu iš kažkelinto karto, nes vis ilgis ne tas. Ir išeina abu pasipuošę žiūrėti spektaklio. Paskui dar kavos išgerti nueina. O aš atsigulu į lovą ir nieko nenoriu, tiksliau noriu, bet tai miegas. Galvos skausmas nepraeina. Ir galuojuos taip visą vakarą. Grįžta patenkinti tėvai, spektaklis patiko. Ėjo į „Mindaugą“. Jis kai kuriems nepatiko, nes nėra ekranizacija, o interpretacija, kuri pritaikyta šiai dienai. Jaunimui patinka, vyresnė karta į tai žiūri kitaip, tačiau paragintas gero draugo, kai tik atsirado ir vėl spektaklis, pirko bilietus. O aš kaip man neįprasta jau 23 val esu lovoje. Buvo tikrai prastai, labai prastai man. Nors, kai išvemi pusryčius ir vakarienę, palengvėja tikrai. Atsibundu naktį, įdomu, kiek valandų. Daug. 00:37 ir stačios akys. Jooo… Kaip užmigti? Pusantros valandos ir vėl miegu. Atsikeliu prieš žadintuvą – mamos skambutį, kad laikas keltis. Savijauta puiki, nuostabi ir atrodo, kad vakar blogai net nebuvo. Laukia kelionė į Latviją. Mūsų draugė Ina atvažiavusi buvo Vasario 16-ątą, o mus pasikvietė lapkričio 18-ajai, kai švenčiama Latvijos Nepriklausomybės diena. Susidedame lauktuves, daiktus, užsidedame Latvijos ir Lietuvos vėliavas ant mašinos ir keliaujame. Šiauliuose nemačiau žmonių, kurie stebėtųsi, tačiau latviai… Keletas latvių mums rodė, kad patinka, atsirasdavo šypsenos veide pamačius dvi vėliavas, vieni mums mojavo. Kiek nedaug reikia, kad būtų parodoma, jog gerbi tautų draugystę, kad esame broliai, o ne priešai. Latviai netgi dainą turi, kuri prasideda žodžiais „Aj masa Lietuva“ / „Ak, sese Lietuva“. Dabar visada į Latviją vyksime su abiejų tautų vėliavomis. Jelgavoje užsukome pas vieną pažįstamą, pasveikinome. O paskui jau balius pas mūsų draugę Iną ir jos dukrą Livą (Lyvą), tiesa, dar katinas yra 😀 Nuvežame lauktuvių šakotį, kurį taip baisiai mėgsta ir net katinui patinka į jį spoksoti. Padovanojame Lietuvos vėliavėlę. Pasirodo, kad Liva pasakė mamai, jog va, neturime Lietuvos vėliavėlės, kurios reiktų. Pas juos parduotuvėje aišku nėra. Dabar pilnas komplektas – abiejų valstybių vėliavos yra mūsų visų namuose. Stalas papuoštas raudona – balta. O jau valgiai… Taip skaniai privalgėme, kad… Labai skaniai paruoštos daržovės, o desertas su juoda duona… Taip, taip, su juoda duona.

Grietinėlė, juoda duona, spanguolių uogienė, cinamonas, cukrus. Tai tradicinis jų desertas. Sudėtis keista, tačiau skanu 🙂 Atsisveikiname su Liva. Stipriai apkabina mane. Faina ji panelė. Kažkada nustebo, kad latviškos muzikos klausausi ir dar kokios… 😀 Išeiname pasivaikščioti po miestą. Gražu Jelgavoje. Sala sutvarkyta, aplinka graži. Tik va, žmonių mažai. Atrodo kokia šventė, o liaudies kaip ir nėra. Renginių mažokai. Daugelis latvių keliavo į Lietuvą. Mama skaičiavo kažkokiam atstume, tai 10 latviškų, 20 lietuviškų mašinų kelyje. Pasivaikščiojame ir grįžtame prie mašinos.

Atsisveikiname ir keliaujame apsipirkti alaus į savo mėgstamą parduotuvę. Nusiperkame ir maisto, ir apyrankę, kuri skirta Latvijos 100. Turiu ukrainietišką, tai iki laimės dar latviškos reikėjo 😀 Ir linksmai sau grįžtame namo dar net nespėjus sutemti. Intensyvus savaitgalis, bet ir gerai. Nes taip tai sėdėtum namie ir nieko neveiktum. O čia eini ir eini. Visur dalyvauji ir visur spėji. Kažkas manęs kažkada klausė, kaip aš visur spėju sudalyvauti. Kai labai nori, tai spėji visur. Sudalyvauti net keletoje renginių vieną dieną. Tik reikia paskirstyti laiką teisingai. O manęs pilna visur būdavo todėl, kad įdomu, norisi susitikti su kažkokiais žmonėmis. Be to, ne mano stiliui sėdėti namie. Geriau kažkur eiti, kažką pamatyti. Žiūriu, kad mažumą parašiau jau. Tai gal užteks jau… Rašymo periodas atėjo, matyt. Visą savaitgalį praktiškai niekam nieko nerašiau, tai jau rašyti atėjo noras 😀 O pabaigai…

Lai dzivo bralu tautu draudziba – tegyvuoja broliškų tautų draugystė.

Lai dzivo Latvija – tegyvuoja Latvija.

Neatkritibas diena – Nepriklausomybės diena.

Es esmu Latvija – aš esu Latvija.

Taip, aš apsėsta Latvijos ir taip bus visada. Tai mano šalis dėl daugelio priežasčių. Viena jų ta, kad baigiau DU – Daugpilio universitetą ir turiu ten pažįstamų.

P.S. Pagrindinė nuotrauka puikiai susieja mano savaitgalį – Šiauliai ir Jelgava (ant savivaldybės šviečia Latvijos vėliavos spalvos).