2018 metų tikslai

Prasidėjo nauji metai, tai ir pažadų sau prisigalvojau, kad nebūtų taip nuobodu gyventi 😀 Na, reikia kažko, kad būtų ko siekti, kad galėtum pažiūrėti, kiek per metus paaugai ir ar paaugai kiek nors. Pažadų ne tiek jau ir daug, tačiau tikrai nemanau, jog visus pavyks įgyvendinti. Ne todėl, kad nesugebėčiau, bet todėl, kad ne viskas nuo manęs priklauso. Gaila, kad pati negaliu kažko palenkti į savo, bet ką padarysi. Na, o kai kur vien tik mano pastangų reikia. Taigi mano pažadai šiems metams:

  1. Daug mokytis ir dirbti. Kadangi darbas naujas, tai reikia daug naujo išmokti. Bet viskas su laiku, o ir kolegos manau padės išmokti naujų dalykų ir daug ką sužinoti.
  2. Daug vaikščioti. Čia jau įprotis… Džiaugiuos, kad turiu kur pasivaikščioti Vilniuje, kad senamiestis netoli ir nereikia galvoti kur eiti arba važiuoti vis iki centro. Jeigu butas vis dar būtų Naujojoje Vilnioje, tai nusišaućiau, nes atstumas iki centro pakankamas, kad nusibostų važiuoti kiekvieną dieną. Gaila, kad iki darbo negaliu nueiti pėstute, tačiau dažnai pasilieku 10 ar 20 min ėjimą iki jo. Kai įpranti, tai neatrodo, kad atstumas kažkoks yra.
  3. Kartotis rusų ir latvių k žinias. Rusų kalbos reikia Vilniuje, nes turistų nemažai, o ir dabar didelis pliusas darbinantis. Na kuo daugiau kalbų mokėsi, tuo geriau bus žinoma. O latvių kalba artima mums, karts nuo karto apsilankau, tai kodėl nemokėti pasakyti šiek tiek daugiau nei „paldies“, „ludzu“ ar net „es esmu lietuviete“? Visiems smagu būna iš užsieniečio išgirsti bent žodį kalba, kurią puikiai žinai 🙂
  4. Dėl užsienio nežinau, tačiau vietoje tikrai keliausiu. Jeigu ne su tėvais, tai viena. Labai noriu apsilankyti Klaipėdoje pavasarį, nes buvimas žiemą ne toks įdomus buvo. Aišku smagu buvo, o dar tada su klasioku susitikau, kuris parodė šiek tiek Klaipėdos. Vienas iš planų, tai praleisti dieną Rygoje ir tikiuos pavyks taip padaryti.
  5. Perskaityti bent 5 knygas. Kas mane žino, tai žino, kad knygų skaitymas tikrai ne man. Nepatinka visa tai. Vaikystėje tai buvo daroma prievarta, tad dabar tai baisiai nemiela… Bet tikiuosi, jog tas 5 įveiksiu. O jeigu ne, tada kitiem metam bus dar daugiau skaitymo.
  6. Susirasti vaikiną. Jau gal pribrendo. Aišku įdomiau kai gali su keliais bendrauti, bet kai gyvenimas susitvarkė kaip noriu, tai atsirado didesnis noras turėti žmogų šalia. Tik kad kai kas sako, kad mano norai dideli, bet taip nutiko dėl to, kad simpatija buvo toks, kokio norėjau, tai dabar kartelė daug aukščiau kitam. Nors tokių, kokių ieškau tikrai yra ir bendrauju su tokiais pasirodo (visai neseniai daėjo :D). O kaip viskas bus matysim. Kaip mano simpatija prieš kokius 5 metus sakė, kad gyvendama Vilniuje viena nebūčiau ir jo žodžiais imu tikėti, nors ir nieko dar nėra.
  7. Džiaugtis kiekviena diena. Būdavo dienų, kai galvodavau „šūdina buvo diena“. Bet nemačiau, kad gal tą dieną kažkas praleido pro duris pirmą, kad gal kažkas nusišypsojo einant gatve, o gal tiesiog gavau žinutę iš draugės 🙂
  8. Surengti parodą M. Mažvydo bibliotekoje. Didelis noras surengti parodą nacionalinėje bibliotekoje. Tai būtų svajonės išsipildymas. Juk kiek žmonių ją aplanko… Kiek žmonių pamatytų mano kolekciją, kiek žmonių sužinotų, kad ir skirtukus kolekcionuojančių žmonių yra. O rengti parodas patirties jau turiu. Greit bus 5-oji paroda Vilniaus miesto savivaldybėje. Man sekasi visur išskyrus meilės reikalus 😀
  9. Daugiau rūpintis savimi. To man seniai reikėjo, bet vis kažkas viduje sakydavo „vėliau, palauksi dar“. Dabar kai labai daug laiko praleidžiu viena ir turiu gražaus laiko pagalvoti apie viską, tai pagalvojau, kad jau laikas tam. Suaugau gal į protą 😀
  10. Daugiau pasidomėti fotografija. Visai apleidau tai. O sakau, kad fotoaparatas mano geras draugas. Taip, man patinka fotografuoti, bet žiūriu, kad reikia daugiau apie tai sužinoti. Nežadu tuo užsiimti rimtai, bet pagrindai nepakenks. Kai ką žinau, bet žinias reikia gilinti. O kur dar photoshop’as, su kuriuo dirbti reikia išmokti daugiau.
  11. Išmokti vairuoti. Be teisių niekur šiais laikais. Noro nulis, bet juk reikia. Nežinau kaip bus, nes kai nėra noro, tai ir mokytis labai sunku būna. Bet gal dar ateis tas noras, labai tikiuosi.
  12. Daugiau gaminti. Viena nauda iš gyvenimo vienai, tai galimybė pasigaminti kažką įdomesnio, dar negaminto. Aš iš tų, kuriem gaunasi gerai iš pirmo karto (na druskos trūkumas nėra minusas, jos galima užsibarstyti patiems). Viskas iš močiutės matyt. Juk ji buvo šeimininkė savo broliui kunigui, ruošdavo balius. Tai viskas paveldima.
  13. Nenuleisti rankų, jeigu kažkas nepavyko. Dažnai man nebesinori daryti, jeigu nepavyko. O dabar bandysiu susikaupti ir taisytis. Juk niekam iš pirmo karto nepavyksta. Tam reikia įgūdžių. Taigi stengsiuos pasitempti
  14. Daugiau pasitikėti savimi. Neaiškinsiu apie jo neturėjimą, nes ir taip dauguma žino dėl ko tai ir nenoriu prisiminti viso to… Išvykus į Vilnių iš kažkur to pasitikėjimo savimi atsirado žymiai daugiau. Aišku gyvenimas vienai duoda daug. Imi viską daryti ir matai, kad viskas gerai gaunasi ir pradedi pasitikėti savo jėgomis.
  15. Daugiau šypsotis. Paprastai daugiau šypsaus kai kažkas įkrenta į širdį. Bet dabar save pagaunu, kad tiesiog man gera nuotaika ir šypsaus. Šiauliuos taip atrodyčiau keistai, o Vilniuje dzin visiems.
  16. Daugiau gerų darbų. Šiais metais nusprendžiau, kad padarysiu dar daugiau gerų darbų. Ir nebūtinai tai pagalba kažkam, o ir kraujo duosiu kiek galėsiu. Žodžiu būsiu kaip niekad gera 😀

Tikiuos, kad pavyks bent didžiąją dalį padaryti. Gaila, kad ne viskas nuo manęs priklauso, bet kas priklauso, tai padarysiu ką galiu, kad viskas vyktų kuo geriau. Žinau, kad būsiu laiminga, jeigu bent kelis padarysiu iki galo. O ypač tuos, kuriuos seniai reikėjo padaryti.

 

 

Share

2017 metų aptarimas

Kaip ir visada metams baigiantis reikia padaryti aptarimą 🙂

  1. Turbūt vienas svarbiausių dalykų – magistro darbas. Daug jėgų atėmė visa tai, tačiau džiaugiuosi, jog apsigyniau ir turiu dvigubą diplomą – Šiaulių ir Daugpilio universitetų.
  2. Savanoriavimas Šiaulių universiteto botanikos sode (kurio labai pasiilgau) ir Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoje. Savanoriavimas visada duoda kažkokios patirties. Išmokau kai kurių augalų ir gyvūnų pavadinimus lotyniškai ir lietuviškai. O kur naujos pažintys…
  3. Darbas Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoje. Tai svarbiausias dalykas nutikęs šiais metais. Nesitikėjau, kad man pavyks rasti darbą pagal specialybę, o dar mylimam mieste.
  4. Keliavau. Aplankiau daug naujų vietų Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje. Po 15 metų pertraukos apsilankiau Palangoje, kur su pusssesere praleidau puikiai laiką (tikiuos, kad ji taip pat 😀 ). Po magistro darbo gynimo apsilankiau Rygoje (mieste, kuris man patinka lygiai taip pat kaip Vilnius) ir puikiai pailsėjau, kad ir trumpai. O vėliau ir Vilniuje praleidau 4 dienas, ko labai norėjau 🙂 Dabar išvis pasaka, kai savaitėmis laiką leidžiu Vilniuje 😀
  5. Vaikščiojimas. Šiais metai labai daug vaikščioti ėmiau. Tiek būdama Šiauliuose, tiek Vilniuje. Tik Vilniuje žymiai daugiau kadangi dažniausiai esu viena, tad kad nebūtų liūdna, išeinu pasivaikščioti vakarais po senamiestį. Tai dabar jau 100 km nueinu 😀
  6. Susitikimai su žymiais žmonėmis. Pradėjau viską nuo Sigutės Ach, kai nusprendžiau pasiteirauti, kiek skirtukų turi leidykla „Nieko rimto“. Vėliau knyygų mugė, kai su Rolandu Kazlu ir Selemonu Paltanavičiumi buvo galimybė pasikalbėti, o su kitais žymiais žmonėmis, kurie man patinka, ir nusifotografuoti. Per Vyšnių festivalį pokalbis su prof. Alfredu Bumblausku, kai tėvas buvo priverstas su juo pasisveikinti, o aš dar ir nuotrauką sugalvojau pasidaryti. Gruodžio pradžioje nuotrauka su pačiu Aleksandru Vasiljevu ir pokalbis su Bjelle po spektaklio.
  7. Naujos pažintys. Susipažinau su nerealiais taivaniečiais. Su jais turėjo gerą laiką pas mane namie, kai abi pusės padarė valgyti ir pasidalinome mintimis. Keliavome kartu į Kryžių kalną. Viena iš jų buvo atkeliavusi į Vilnių. O kur dar ukrainietė, su kuria susirašinėjame, moteris iš Liuksemburgo, su kuria irgi susirašinėjame ir ilgais laiškais. Susipažinau su tėvo draugais. Tai žmonės metuose, tačiau labai šiuolaikiški, aktyvūs, daug kur dalyvauja, padeda organizuoti renginius. Žinoma, bendradarbiai, kurie kaip jau minėjau ankščiau yra labai faini 🙂
  8. Dalyvauta įvairiuose renginiuose ir pirmą kartą tokioje gausybėje jų. Tiek Vilniuje, Šiauliuose, Kaune, Brėvikiuose, Palangoje.
  9. Valgių gamyba. Priverstinai, bet su džiaugsmu teko to imtis. Vis išbandau kažką naujo. Gerai, kai viena gyvenu, laisvai galiu eksperimentuoti 🙂
  10. Ir dar daug įvairių dalykų, kurie nutiko… Nuotraukos panaudojimas literatūros vadovėlyje, buvimas komisijos nare renkant nuotraukas konkurso nugalėtojas. Tetos dovanotas prabangiai atrodantis šalikas ir šiltas švarkelis. Privati ekskursija po Seimą, šaudymas iš Sig Sauer’io (kurį noriu pakartoti labai, labai (taip, aš nesu tipinė mergiotė 😀 )), laimėti 1000 skirtukų iš įvairių šalių. Ir daug mažesnių ir didesnių dalykų (taip, senatvė, ne visus atsimenu jau…) 🙂

Tikiuosi, kad nauji metai bus ne ką prastesni nei 2017-ieji 🙂

Share

Arbeit macht frei!

Kaip ir sakiau, kad parašysiu pora įrašų dar šiais metais, tai žiūriu, kad jau labai laikas 😀 Taigi, darbu vis dar nenusivyliau. Aišku, kai dirbi puse dienos vėl viskas kitaip nei kad visą dieną. Tačiau esu begalo laiminga, kad galiu dirbti pagal specialybę, o dar mieste, kuriame aš jaučiuosi geriau nei namuose ir kuris yra mano mylimiausias – ko daugiau gali trūkti? 🙂  Juk Vilnius man visada buvo ir yra artimesnis už Šiaulius. Neveltui sakė pažįstama, kad pagal žvaigždes man tinkamiausi miestai yra  tarp Šiaulių ir Rygos (Ryga man antroje vietoje po Vilniaus), tarp Vilniaus ir Minsko (taip, man ir Baltarusija patinka) ir dar įvairdijo Ukrainą, kuri man vis dar sukelia pačius geriausius prisiminimus ir noriu ten vėl nuvykti. Pripažinsiu, kad vienai būti nėra pats maloniausias dalykas ir kad draugijos trūksta 🙂 Bet, matyt, tam dar nelaikas (kaip juokiausi, tai po 30 bus pats tas laikas 😀 ). Džiaugiuos tik tuo, kad kiekvieną dieną darbe gaunu juoko dozę – mažesnę ar didesnę, bet ji visada būna. Beveik kiekvieną dieną išeinu pasivaikščioti, kas padeda išvengti to pačio suknisčiausio jausmo, o ir tai tapo mano įpročiu. Gerai, kai namai netoli senamiesčio – 15-20 min ir jau senamiestyje, kuriame ir vaikštinėju. Tik tiek, kad maršrutas visada panašus. Sunku kažką sugalvoti kito, kai eini vakarais, norisi pamatyti kaip aplinka atrodo, bet reikia tada eiti dieną. Aišku, dar ir nuo draugės gaučiau velnių, kad bastausi kur papuola. Žodžiu, dabar esu labai laimingas žmogus 🙂

O kolegos… Taip, kolegos nepasikeitė nuo mano pasakojimo apie savanoriavimą. Vienas kolega vis dar tebesirūpina manim (net per daug, o taip aš juk nepratusi) 😀 Kitas kolega (kur minėjau, kad vienoje mokykloje mokėmės) visada pozityvus, neliūdna su juo kartu dirbti. Vyriška kompanija mane turbūt visą gyvenimą lydės 😀 Kolegos dar nenusprendė kaip vadins mane, nes kaip minėjau (atrodo, kad minėjau) yra kolegė Regina, tad problema šiokia tokia. Bet savaime ateis viskas, laiko tam reikia. Tiesa, kolegos mane vis kažkur pasiima, kad nesėdėčiau prie kompiuterio, tad labai džiaugiuosi 🙂  Šiaip visi kolegos labai faini žmonės. Na, gamtininkai jau tokie, jie paprasti žmonės, nepasikėlę (nes kaip eisi su lakierkom į pelkę 😀 ). Taip… Matosi, kad džiaugiuosi savo darbu 😀 O kas nesidžiaugs, kai jį gauni kaip dovaną gimtadienio proga ir kai mažiausiai to tikiesi 🙂
Šventes praleidau namuose. Viskas buvo kaip ir visada – šventės su tėvais ir seneliu. Tačiau gavom visi įdomias dovanas. Na, aš savo jau senai buvau gavusi – visureigius žieminius batus, bet dabar gavau pora austų skirtukų su užrašais „Šiauliai“ ir „Regina“. Jie atkeliavo su manim į Vilnių 🙂 Mama gavo knygą, kad nebūtų taip liūdna be manęs ir tėvo, o tėvas gavo geriausią daiktą – didelės talpos atmintuką su 3 usb jungtimi. Labai apsidžiaugė, nes duomenis galės persikelti žymiai greičiau 🙂 Be je, eglutės šiais metais nepuošėm. Net keista. Tik 3 šakos namie (Šiauliuose) ir papuošimas čia, Vilniuje. Keistos šventės šiais metais 🙂 Kalėdos Šiauliuose, o nauji metai Vilniuje. Kalėdos su šeima, o naujus leisiu viena. Bet taip jau būna gyvenime.  Tėvas dar pasijuokė, kad neaišku kaip ji švęs naujus. Jo…  Kažin su kuo aš juos švęsti galėčiau, turbūt su voru, kuris gyvena virtuvėje kampe. Džiaugiuos bent tuo, kad pro langą matysis fejerverkai 😀
Šįkart trumpai ir daugiau apie darbą, bet sąžinė graužė, kad neparašiau nieko, o žadėjau 🙂 Kitas įrašas bus 31 dieną – metų suvestinė kaip ir kiekvienais metai 🙂
Share

Savanoriavimas Vilniuje arba kaip galima įdomiau leisti bedarbio dienas

Aš be Vilniaus niekur 😀 Tik šįkart viskas kiek kitaip. Taip nutiko, jog paskutinį savanoriavimo mėnesį praleisiu Vilniuje. Juk labai gerai pakeisti vietą. O Vilnius man patinka, yra ką nuveikti, ką pamatyti. Atkeliavau lapkričio 5 dieną su didžiausiu lagaminu ir savo geriausiu draugu – fotoaparatu. Keista buvo keliauti su tiek daug daiktų ir tokiam ilgam laikui. Jau tą pačią dieną išėjau apeiti senamiesčio ir sugalvojau, kad kiekvieną dieną nueisiu bent jau 5 km. Nes ką veiksiu puse dienos namie, kai esu viena. Buvo daug minčių kaip bus pirmadienį, t.y. kai nueisiu pasirašyti sutarties. Kaip viskas ten bus, kokius darbus duos, ar bus draugiški kolegos ir pan. Bet su geromis mintimis nuėjau miegoti. Ryte taip pat galvojau, kad viskas bus gerai. Na ir ką jūs manot? Viskas ir buvo labai gerai 🙂 Kalbėjausi su direktore ir ekologu, tai iškart šie žmonės pasirodė paprasti, bet neprasti. Sutariam, kad savanoriavimą pradėsiu jau ryt. Ir su mentore keliaujam iki centro. Tiesa, man iki direkcijos nei daug, nei mažai – 1 valanda kelio maždaug ir keliauti tenka su 2-3 autobusais. Taip, tai vilniečių kasdienybė 🙂 Labai laiminga buvau, kad man taip. Jau pačią pirmą dieną su ekologu išvykome į gamtą ieškoti tritonų. Ieškojome dviejose vietose.

Vienoje paskandinome dalį įrankio, o kitoje radome vieną labai mažą tritoną, bet paleidome. Tiesa, pirmoje vietoje dar ir dusią radom, geldelių, kurie nėra mano mėgiamiausi padarėliai, bet prie to reikia priprasti. Grįžusi buvau labai laiminga, nes padirbėjus pasirodė, kad tikrai bus viskas gerai. O vakare į miestą. Vakarinis Vilnius labai gražus. Kaip gailėjausi, kad nepasiėmiau stovo, nes be jo sunku vakare fotografuoti. Noriu perspėti, kad dabar atrodys pasakojimas keistas, bet beveik kiekvieną dieną turėsiu ką papasakoti, tad nebus labai įdomu skaityti, mintys bus šiek tiek padrikos ir manau ne kiekviena diena bus aprašyta 🙂 Antra diena ir daugelis kitų buvo sėdėjimas prie kompiuterio ir rūšių surašymas. Žinoma, neapsieinama be juoko. Kolegos nėra labai rimti žmonės kaip gali pasirodyti, mėgsta ir pajuokauti, o kai kurie ir žiauriai 😀 Ketvirtą dieną vienas kolega mane privertė pasidaryti arbatos, nes aš jos tikrai noriu. O puodukas gražus – su abiem regioninių parkų simboliais.

Penktą dieną susitikau su vienu viešųjų ryšių specialistu, kuris kolekcionuoja tušinukus. Su juo susipažinome realiai (buvome susirašę tik per FB) gegužės 19 d, kai Katinų muziejuje (taip, toks muziejus yra Šiauliuose) jis pristatė savo kolekciją. Jam tada atnešiau keletą tušinukų, o jis man labai gražų itališką skirtuką. Taip gavosi, kad vienos kolekcionierės dėka jo kolekcija pasipildė tušinukais iš Liuksemburgo, kuriuos man reikėjo kažkaip perduoti. O jis man skirtukų turėjo – vyko apsikeitimas 😀

Susirašėme ir susitikome išgerti kavos. Tas kavos gėrimas virto 3 val pašnekesių 😀 Deja, tądien nuplaukė mano eilinis pasivaikščiojimas, nes dar ir beveik iki namų parvežė, o norėjau eiti pėstute, bet neleido 🙂 Jau 6 dienos kaip aš Vilniuje ir visai nepasiilgau namų. Kai esu užsiėmus, tai ir nekyla kitokių minčių. Regioniniam parke darbuotis smagu, kolegos tikrai draugiški. Vienas kolega vakar su tortu atėjo, kitas šiandien – va taip ir gyvenam. O aš stengiuos kiekvieną dieną nueiti po minimum 5 km. Šiauliuose nueidavau apie 3,5. Susigalvojau ir sąrašą veiklų, kad nebūtų taip nuobodu, tad teks vykdyti ir įdomu kiek punktų pavyks įvykdyti 🙂 Kadangi Vilnius ne Šiauliai, renginių pilna, tai praėjus savaitei Vilniuje, nusprendžiau apsilankyti Vyriausybėje.

Ten vyko įvairūs renginiai, ekskursijos, tad sugalvojau sudalyvauti. Vis kažkas kitokio, vis ne muziejus, galerija. Buvo įdomu pasiklausyti kur kas vyksta, pamatyti kaip viskas atrodo. Mintyse jau sukosi noras aplankyti Seimą. Šito prašiau vieno pažįstamo, kuris man gali parūpinti leidimą. Viena iš veiklų – aplankyti 5 naujas vietas arba apžiūrėti atidžiau senas. Taigi aštuntą dieną apsilankiau ten, kur dar nebuvau – pranciškonų vienuolyno ansamblyje senamiestyje.

Visada galvojau kas ten per pastatai, kodėl niekas netvarko. Ji dar tik tvarkoma, tačiau dėl savo didybės padarė didelį įspūdį. Daug reiktų įdėti, norint sutvarkyti ją, bet tai vienas iš tų retų atvejų, kai nesutvarkyta bažnyčia atrodo įspūdingai. O pietus praleidau pas gimines – aplankiau tetas ir pusseserę. Džiaugiuosi, kad aplankiau gimines, nes nors ir atvažiuoju į Vilnių dažnokai, tačiau ne visada yra galimybė su kažkuo susitikti. Teta man pasiuvo apsiaustėlį ir labai šilta šaliką su kailiuku. Labai nustebino su tokiom lauktuvėm 🙂 Štai ir vėl į darbą. Devintą dieną kolegos pagavo tritoną 😀 Pirmą kartą mačiau realiai tritoną. Pasirodė mielas ir švelnus 😀 Taip, aš keista, nes daugumai tai nėra mielas gyvūnas. Daugumai patinka tik su kailiuku. Aš be istorijos negaliu, bent kažkiek turiu apie ją žinoti.  Tad praėjus 10 dienų išdaviau savo principus ir apsilankiau Valdovų rūmuose. Klausiausi paskaitos apie Ukrainos miestus LDK XV-XVI a. Pasakojo ukrainietė istorikė. Kažkaip nuvylė… Tikėjausi įdomesnio pasakojimo. Juk susirenka įvairūs žmonės, kuriems įdomi istorija, kuriems reikia ne vien sausų faktų, bet ir įdomių istorijų. O jau sinchroninis vertimas… Geriau būtų nevertę. Klaidų pilna, ne viską vertė. Kai kur nežinojo kaip išversti. Be reikalo norėjau su vertimu, nes per tiek metų apie istoriją rusiškai suprantu. Na šioks toks nusivylimas šia paskaita. Tik tiek, kad pasakojo, jog lietuviai jų istorijos vadovėliuose vaizduojami kaip ne baisūs įsibrovėliai palyginus su lenkais 😀  Kaip ten sakoma – durniems sekasi.

Taigi 11 dienos ryte gavau laiškelį iš Baltų lankų vadovėlių leidyklos su prašymu leisti publikuoti Vileišių rūmų nuotrauką 10 kl. „Literatūros“ vadovėlyje. Leidyklai reikėjo kuo greičiau gauti nuotrauką, tad ir susisiekė su manimi. Sutarėme, kad jeigu reiks, tai jie kreipsis į mane dėl nuotraukų, o savo ruožtu jie man rinks skirtukus 🙂 Gal prasimušiu ir su nuotraukomis kur nors 😀

12-iktą dieną mane nustebino, nes ŠALKAUSKIEČIAI valdo! 😀 Šiandien persikrausčiau į kitą darbo vietą, nes sėdėjau kolegos vietoje, kuris buvo atostogose. Taip netyčia paaiškėjo, kad jis iš Šiaulių ir dar lankėme tą pačią mokyklą! Aš tik prasitariau, kad esu iš Šiaulių, o jis man atsako:“ Tu Šalkauskio mokykloje mokeisi“. Kas keisčiausia, kad jis mane atsimena, o aš jo ne. Aišku, man nerūpėjo tada vyresni vaikinai, nes jis 4 metais vyresnis, bet kaip jis atsimena mane – va čia man keista 🙂 Penktadienis – 13 diena Vilniuje ir vakare namo su kolegomis iš botanikos sodo. Kaip džiaugiausi, kad grįžau namo su gera kompanija 🙂 14 diena Šiauliuose – knygų mugė, naujos pažintys, susitikimas su giminėmis, pažįstamais ir fotografavimas. O 15-iktą dieną atgal į Vilnių. Džiaugiausi, kad vėl grįžtu ten, kur man patinka. Dar tą pačią dieną paskambino Seimo narys, kuris dėkojo už pagalbą nuotraukų konkurse ir susitarėme, kad trečiadienį apsilankysiu vienos parodos atidaryme bei galėsiu apžiūrėti Seimo rūmus (kaip jau minėjau, tai vienas iš mano norų).

Pirmadienis – 16-ikta diena. Šiandien buvo direkcijoje susirinkimas. Kadangi norėjau parodyti idėją kaip galima originaliai ir pigiai pasidaryti skirtukų, tai laukiau prie durų (tiksliau į jas įsirėmusi). Prie stalo vietos nebuvo, tai galvojau pastovėsiu. Kolegės ragino prisėsti, o kolega (šalkauskietis) atsistojo ir atnešė man kėdę, nors sėdėjo toliausiai nuo manęs. Matyt, kad taupyčiau sąnarius senatvei 😀 Per pietus kaip visada du kolegos mane ragina eiti pietų. Gal bijo, kad pusę grožio neteksiu 😀 Ir galiausiai… Penktadienį išėjau anksčiau, tad norėjosi šiandien daugiau padirbėti, kad neužsitęstų darbai dar kelias dienas. Pietavau labai trumpai, kokį 15 min, nors pietaujame ilgiau. Padirbus 20 min daugiau negu reikia atėjo kolega ir manęs klausia: „ar aš nepersidirbsiu“ 😀 Tiesa, nepaminėjau, kad dirbu su 4 kolegomis. Kas mane žino, tai žino, kad nuo vaikystės aš geriau sutariu su vyriška lytimi nei su moteriška. Galbūt vaikystėje išmokau prie jų prieiti (kaip pasakytų koks psichologas). Aišku, dėmesys irgi patinka (o kam ne), nes jo retai gaunu (o gal pati dėl to kalta…). Dabar jaučiu kaip kai kam iškyla klausimas, o kodėl tada vis dar viena??? 😀 Sekantis klausimas, nes tai ilga istorija, apie kurią ne visada norisi pasakoti 😉 17-ikta diena. Tik ateinu į darbą, pabūnu 15 min ir kolega Pranciškus (na tas iš šalkauskio) pasiūlo važiuoti uždėti stop juostos kartu su Tadu, nes vis ne prie kompo sėdėti, jeigu noriu tik tiek kažkur išlėkti ir jeigu mane Rokas išleis (mano kuratorius). Kur jis neleis, jis daug leidžia 🙂 Nuvažiavome patikrinti vienos vietos miške, o paskui į kitą vietą, kur jau reikėjo užtverti pralaidą, kadangi vandens nemažai ir sraunu, o be to, ir slidu. Nenorime nelaimės.

Džiaugiuosi, kad mane kažkur pasiima, kad ir tokių darbelių pažiūrėti. O šiandien dar šventėme dviejų darbuotojų gimtadienius, tai valgėme net 2 tortus (taip, figūra gyvenant Vilniuje taip ir nepasikeis matyt, nes daug pagundų :D). 18-ikta diena. Šiandien išgirdau mielą frazę: „Tu word’o Dievas“, bet aš pataisiau, aš juk kompiuterio Dievas 🙂 Kartais taip nutinka, kad nežinai kas ir kaip ir kodėl tai niekaip nepasinaikina. Kolega kreipėsi į mane pagalbos, nes pagal jį aš viską žinau ir matyt, protingai atrodau su akiniais. Kai kas sakęs man yra kad akiniai kai ką suteikia panoms… 😀 Jis rašė kažkokį raštą ir niekaip negalėjo panaikinti vieno tarpo. Kreipėsi į mane, nes aš tikrai žinosiu kaip jį panaikinti. Na, aš ne viską žinau, bet pabandyti visada galima. Taigi padedu ištaisyti, o tas man ir sako: „tu word’o Dievas, duok penkis“ 😀 Tai dabar abu kolegos prašo sutvarkyti spausdintuvą, bet atsisakiau, nes nesinori susigadinti vardo 😀

19-ikta diena. Kolega ir vėl mane gelbėja nuo nuobodulio prie kompiuterio, nes kaip jau minėjau, jam nepatinka visą dieną sėdėti prie kompo, o ir aš lygiai tokia pati. Klausimai man: „Ar labai užsiėmus? Gal nori painventorizuoti kartu? Vis pakeisi aplinką“. Na ką, sutinku, nes į Kryžiaus kelio taką norėjau ir vėl grįžti, o be to, į gamtą visada norisi, grynas oras miške. Tiesa, dar paklausė apie šilta aprangą, kad nesušalčiau, bet aš geriau žinau apie save. Pasivaikščiojome, pasiplepėjome. Jis lapus sklaidė, inventorizavo, o aš fotkinau ir koordinates nuiminėjau.

Jis pastebėjo, kad mano rankos raudonos, tai nusprendė, kad pats koordinačių ieškos, nes sušalsiu visai 😀 Labai jau manimi rūpinasi tas kolega 🙂 Va todėl aš visada norėjau turėti vyresnį brolį, kuris rūpintųsi manimi, o aš juo. O kodėl brolį? Nes dalintis nieko nereiktų 😀 Nežinau, tiesiog visada norėjau brolio 🙂 Aš kaip visada į lankas…  Smagiai pasivaikščiojome 2 val per apledijusius laiptus, purvynus. Nuėjome manau apie 5 km ir buvo visai gerai. Kai esu viena, tai bet kokia kompanija gelbsti, nes norisi ir realių pokalbių. Savaitgalis 🙂 O jis buvo ypatingas, nes laiką leidau su taivaniete Nora. Manau, kad ją nukankinau su vaikščiojimu po miestą 😀 Mes labai daug vaikščiojome. Parodžiau jai Aušros vartus, Šv. Teresės bažnyčią. Tada nuėjome pažiūrėti universiteto ir Prezidentūros. Jai Prezidentūra patiko, o dar aš papasakojau truputį istorijos, kad turėjo 3 sostines. Apsilankėme Katedroje, o po to pėdinome į Petro ir Povilo bažnyčią. Ji man viena gražiausių bažnyčių. Neveltui užsienyje jį būna topuose. Tada grįžome į senamiestį, pavalgėme. Vienas iš punktų buvo Pinigų muziejus, tad apsilankėme ir ten. Paskui patraukėme link tėvo darbo. Kartu su juo apžiūrėjome nacionalinę biblioteką, Seimą. Galiausiai vėl grįžome į senamiestį. Per dieną padarėme nemažą ratą, daug ką pamatėme. Šiek tiek buvo sunku, nes ne viską supranta angliškai, tai reikėjo aiškinti paprasčiau, tačiau tai iššūkis ir man 🙂

Sekmadienis – šventadienis. Kadangi dar yra neapžiūrėtų bažnyčių (ne todėl, kad karts nuo karto einu į bažnyčią, kad giminėje buvo kunigas ir kad pažįstu keleta kunigų), įdomu architektūra, kaip viduje viskas atrodo. Apsilankėme su tėvu dviejose bažnyčiose. Viena nedidelė, paprasta ir buvo pilna žmonių. Kita didelė su įdomia puošyba – pagrindinis altorius su Vilniaus bažnyčiomis. Tokį sprendimą pirmą kartą mačiau. Įdomiau atrodo ir labai gražiai. Vitražai irgi gana įdomiai atrodo.

Su tėvu dar perėjome per Žvėryną, pasižiūrėjom į Kenesą (totorių maldos namai). Perėję tiltą išsiskyrėme – jis į parduotuvę ir į darbą, o aš skubėjau į šv. Ignoto bažnyčią. Taip, keliavau į A. Toliato mišias, kurios man labai patiko. Ir šįkart jomis nenusivyliau. Eisiu ir toliau ten 🙂 Pietums grįžau namo ir galvojau ar teks vienai popietę praleisti mieste. Bet gaunu žinutę iš draugo istoriko su klausimu: „kaip oras lauke?“. Taigi susitariame susitikti už valandos prie Kudirkos. Ateinu aš ankščiau ir girdžiu, kad kažkas burzgia. Galvojau, kad vaidesi, o paskui pamačiau, kad paaugliai su dronu žaidžia. Ateina draugas ir juokiasi, kad pirma mintis buvo, jog tai bitės dūzgia 😀 Juoko buvo pakankamai 😀 Pasivaikščiojome, pasikalbėjome ir bent jau aš gerai praleidau laiką 🙂 Ir planą įvykdžiau – kas pusmetį susitikti su kokiu draugu Vilniuje, nes kitur neįdomu 😀 Ne tik savaitgaliais vykdau pasirašytas veiklas, tačiau ir kitomis dienomis. Parašiau, kad aplankysiu 5 naujas vietas arba apžiūrėsiu atidžiau jau matytas. Taigi savaitgalį apžiūrėjau naujas 2 bažnyčias, vieną atidžiau apžiūrėjau, praėjau dar nevaikščiotomis gatvėmis ir liko vienas objektas iki pilnos laimės. Sulaukiau skambučio iš tėvo, kad pas pažįstamą yra užsakytų knygų ir reikia nueiti paimti. Susiskambinu ir susitariu, kad atvyksiu pas juos. Dar turėjau laiko, tad nusprendžiau pamatyti tą tiltą, kuris veda link Vingio parko. Taigi tai 5 objektas. Nesu buvus Vingio parke.

Nežinau kodėl. Gal kad nėra su kuo, nes vienai smagiausia tik mieste. Gal kad visai nežinau kaip ten kas ir kur. Bet dabar vienas iš planų ką čia nuveiksiu – nueisiu į Vingio parką 🙂 Lapkričio 29 dieną perkopiau 200 km ribą. Buvau sau nusistačiusi, kad per dieną nueisiu ne mažiau 5 km. Visko buvo. Buvo dienų, kai nieko nesinorėjo ir gulėjau sau šiltai su kompiuteriu. Tačiau buvo dienų, kai nueidavau 4-7 km per vieną kartą, o per dieną ir daugiau būdavo. Šiauliuose nelabai yra kur pasivaikščioti, o Vilniuje net tais pačiais takais nenusibodo. Vienas draugas netikėjo, kad man nenusibostų. Šnekėta buvo dar pavasarį man rods apie tai. Per mėnesį laiko man nenusibodo. Tai tapo mano geru įpročių bent trumpam kur nors išeiti. Kad ir vienai, bet užtat eini kur nori 🙂 Kai kuriems keista, kad mėgstu vaikščioti, o man tai pati geriausia terapija nuo liūdesio 🙂 Gimtadienis. Viena neįdomiausių dienų metuose. Aš iš tų žmonių, kurie nemėgsta švęsti gimtadienio.  O ir neatsimenu kada švenčiau taip, kaip norėčiau. Na, iš dalies prieš 3 metus man rods, kai su mama ir jos kolegomis keliavom į Vilnių į kongresų rūmus kažką žiūrėti. Tai dar spėjome į eglutės įžiebimą. To aš labai norėjau, bet vis nebuvo galimybės… Taigi iš kolegų gavau šiek tiek dovanėlių – pirmiausia gėlę, kurios norėjau ir galvojau, kad grįžusi į Šiaulius įsigysiu puansetiją. Nors man labai trūksta čia žalumos, bet kai nebūni pora mėnesių, tai neišsilaikys niekas, net kaktusas turbūt 😀 Ir štai turiu čia gėlę, kurios norėjau 🙂 „Studentiškas riešutų ir džiovintų vaisių rinkinys“ – komisija nusprendė, kad kaip neseniai buvusiai studentei puikiai tinka riešutai su džiovintais vaisiais. Kolega dar pasijuokė, kad prabangiai, nes anakardžius mato 😀  Advento kalendorių gavo visi darbuotojai nuo direktorės.

O svarbiausia dovana – darbas, kad ir nepilnų etatu 🙂 Šito tikrai nesitikėjau ir jau buvau prarandanti viltį, kad pavyks įsidarbinti pagal specialybę. Ir štai – darbas pagal specialybę, mieste, kuris man mielesnis už Šiaulius ir kuriame aš turiu ką veikti. Gimtadienis puikus, nes gauta pati geriausia dovana 🙂 Vakare dar su drauge susitikau, kuri mane išsitempė švęsti gimtadienio. Nes būčiau ėjusi kažkur pasisėdėti, išgerti kavos su kokiu pyragu, bet ji mane išgelbėjo 😀  Penktadienis, gruodžio 1 diena – paskutinė savanoriavimo diena ir grįžimas trumpam namo. Tiksliau pasiimti daugiau rūbų daiktų ir grįžti į Vilnių. Taigi kol vieni eina į darbo biržą, aš 4 mėnesius savanoriavau. Iš to naudos žymiai daugiau negu iš ėjimo į darbo biržą, kuri tik pasakys, kad pagal tavo specialybe darbo nėra, eik į visokius susirinkimus, kurie mano nuomone labai nesąmoningi. Nes baigusi bakalaurą nuėjau, pabuvau 2 savaites ir daugiau nenoriu. Kai vieno susitikimo metu buvo sprendžiamas testas „Kokia specialybė tau tinka“. Mūsų buvo koks 20, tai iš jų 3 žmonės baigę universitetą – 2 magistrą ir aš bakalaurą. Tokių galėjo būti ir daugiau. Ar toks testas naudingas tokiem žmonėm? Tikrai ne. Mes 10 klasėje tokį testą darėm. Savanoriavimas man padėjo susipažinti su daugiau žmonių, sužinoti daugiau apie savo specialybę. Išmokti kai kurių augalų ir gyvūnų pavadinimus (lietuviškai ir lotyniškai), pritaikyti savo žinias (nors tai sudėtinga, kadangi žinių kaip ir apie viską turiu, kas susiję su ekologija, tačiau ne tiek daug apie botaniką, aplinkotvarką ir pan.). Ir žinoma, laiku pakeitus savanoriavimo vietą atsiradęs darbas 🙂

Share

Dalykai, kurie kažkada atrodė tikra nesąmonė

Besidarbuodama lauke sugalvojau parašyti. Seniai jau taip buvo, kad mintis taip netyčia ateitų parašyti naują įrašą. Juk dabar retai rašau apie savo nuotykius, dabar apie keliones daug rašau. Tačiau reikia kažko ir kito. Taigi sugalvojau, kad parašysiu apie dalykus, kurie vaikystėje, paauglystėje atrodė juokingi, nesąmoningi ir išvis niekam nereikalingi, o dabar tai normalu ir supranti, kad to reikia.

1. Turbūt pats keisčiausias darbas mano „draugams“ buvo sraigių rinkimas po lietaus nuo augalų. Dabar atrodo, kad taip ir reikia daryti, kad augalai išgyventų, būtų gražūs. Draugams tokia veikla atrodė juokinga, o dabar daugelis taip elgiasi. Jau nieko nestebina, jeigu renki sraiges savam kieme.

2. Samanų valymas tarp plytelių, trinkelių. Vaikystėje visa tai atrodė nesąmonė. Juk taip gražu, kai tarpuose žalia ir minkšta. O dar kai subrandina savo sėklų dėžutes ir jos tampa rudos ir gerai matomos taip gražu į jas žiūrėti, „paglostyti“. Dabar supranti, kad to reikia, jog nesikauptų drėgmė (gali pradėti irti betonas) ir nebūtų daroma palanki terpė augti piktžolėms ar dar kam veistis.

3. Kam domėtis apie vietą, į kurią važiuosi. Dabar dar turiu užrašus apie vietas, kurias lankėme Ukrainoje prieš 11 metų. Man tada buvo 14 m. Atrodė nesąmonė skaityti enciklopedijoje ir dar angliškai apie vietas, kurios bus aplankytos. Juk viską papasakos gidai, o mama išvers. Tačiau dabar viskas aišku, kodėl taip buvo liepta daryti. Pats domėdamasis apie vietas gali sužinoti įdomių faktų, bus lengviau suprasti pasakojama istoriją – žodžiu, plečiamas akiratis apie miestus ir kartu apie šalį. Manau ne vien aš, o ir dauguma žmonių vaikystėje, paauglystėje neatsimindavo visų vietų, į kurias keliaudavo. Tiesiog nerūpėjo. Svarbiausia būdavo kažkur keliauti. O paskui pagal nuotraukas gali pasakyti – buvau arba ne.

4. Namų darbai. Tai bene sunkiausias klausimas visiems mokiniams. Tik vėliau supranti, kad jų reikia įtvirtinti temai. Na, žinoma, daugelio žinių ir nereikia dabar. Tačiau juk 8-oje klasėje dar nežinai kuo būsi, tad chemijos namų darbai yra būtini, jeigu 10-oje klasėje sugalvosi, kad nori studijuoti tiksliuosius mokslus. Kiek dabar nežinančių lietuvių kalbos, geografijos… Lietuvių kalba yra gimtoji, tad bent jau šiek tiek žinoti gramatiką būtų naudinga. Kai negali parašyti trumpo žodžio be klaidų, tai… Na, tiesiog turėtų būti gėda, kai sakinys iš 7 žodžių, o ten 5 klaidos. Su geografija irgi… Kai reikės kažkur važiuoti, o nedraugausi su žemėlapiu, tai prapulsi. Taip, navigacija yra šiais laikais, tačiau ji ne visada rodo teisingai ir ne visada viską parodo. Kaip lietuvių patarlės sako – ką išmoksi, ant pečių nenešiosi ir mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs.

5. Pietų miegas. Juk tikrai daugelis jūsų dabar atiduotų viską, kad tik galėtų pamiegoti pietų nors valandą. Vaikystėje visa tai atrodė tikrų tikriausia nesąmonė. Daugelis nenorėdavo eiti miegoti. Atsimenu, kai vasaromis karts nuo karto pusbrolis atvažiuodavo pas mane praleisti dieną. Tai eidavome abu miegoti 😀 Močiutė paguldydavo į tėvų lovą abu ir šiaip ne taip užmiegam. Nors jam tai buvo įprasta, tačiau ir jis nevisad norėdavo. O man tai buvo tikra nesąmonė. Dabar karts nuo karto nueinu pokaituko. Aišku, paskui kol užmiegi vakare, tačiau daugiau darbelių pasidaryt galima.

Tai toks tas nedidelis sąrašas apie vaikystės ir paauglystės nesąmones, kurios dabar visiškai suprantamos. Kai esame jauni, atrodo, kad daug kas yra nesąmonė, nereikalinga, tačiau kai suaugi supranti, kad ne viskas taip yra blogai kaip galvojai 🙂

Share

20 smulkmenų, kurios….

Kažkada, prieš 2 metus ir 6 mėnesius parašiau 20 smulkmenų, kurios mane džiugina. Su Svirpliu sugalvojome, kad galėtume padaryti taip, jog kiekvienais metais rugsėjo 1 dieną abu parašysime tas smulkmenas. Kadangi vakar pamiršau, o ir laiko neturėjau, taigi gavau baudą – plius 5 smulkmenos. Taigi dalinuosi tuo, kas mane džiugina :

  1. Kai žmonės šypsosi;
  2. Kai gaunu laišką iš tėvo ;
  3. Kai galiu iš botanikos sodo parsinešti gėlytę ;
  4. Kai gaunu ne tik atvirutę, bet ir pašto ženklų ar skirtukų iš nepažįstamo žmogaus ;
  5. Kai vaikštau parke ar miške;
  6. Kvapas po lietaus;
  7. Saulės spindulys niūrią dieną ;
  8. Žinutė iš draugės ar draugo;
  9. Netikėtas susitikimas su seniai matytu žmogumi ;
  10. Pamatytas dar neregėtas augalas;
  11. Važiavimas į filmavimus;
  12. Juokingas užrašas ant pastato sienos;
  13. Kai paskambina draugė ir pasako, kad dar turi nemokamų pokalbių ir išnaudos su manim;
  14. Kai telefonas pasikrovęs (kadangi esu Vilniuje, tai kraunu kiekvieną vakarą, o kartais ir dieną) ;
  15. Kai pamatau kur nors skirtuką, kurio dar neturiu;
  16. Kai pavargusi važiuoju namo ir išgirstu savo stotelės pavadinimą ;
  17. Kai skamba mano mėgiama daina per radiją;
  18. Kai sode galiu prisirinkti vaisių;
  19. Kai tėvas manęs klausia nuomonės apie jo leidžiamą knygą;
  20. Kai galiu ilgiau pamiegoti;
  21. Nupjautos žolės kvapas;
  22. Kai tėvas padaro kavos;
  23. Kai pasikeičiu patalynę, nes tik tada miegas būna saldesnis;
  24. Kai mama parveža namo iš sodo, autobusų stoties ir pan.;
  25. Kai pabaigiu įvairius sąrašus 😀

Kitais metais galbūt viskas bus kitaip, o gal…

Share

Balandžio senienos

Atėjus normalesniam orui nusprendžiau, kad reikia pasidalinti kas įvyko. Geriausias įvykis, kad atsirado naujas šeimos „narys“ – nauja mašina Opel zafira, 2008 metų. Labai fainas mašiniukas, erdvi, mažiau ima kuro, garso kolonėlių kokybė nereali. Na neveltui man patiko seneliu mašina, kuri irgi tokia pati tik senesnė. Senąją pridavėm net už 50 eurų. Taigi, praeitą savaitę praleidau viena. Tėvai buvo iškeliavę į Lvovą. Keista, bet ta savaitė praėjo labai greitai. Galvojau, kaip reikės ištverti, nes naktį nėra malonu būti vienai… Nemėgstu namie būti viena ilgai. Na bet ramiai pabuvau, dariau ką norėjau. O lauktuvėm gavau didelę krūvą skirtukų. Dalį jų tėvas užsakė dar būdamas čia, Lietuvoje. Tiesa, jis keistai keliavo į Lvovą. Iš namų keliavo į Klaipėdą, tada į Vilnių ir į Lvovą. Namo grįš taip pat keistai – iš Vilniaus į Kauną ir tada namo. Norėčiau ir aš pakeliauti, bet dabar visas dėmesys darbo rašymui, tai Vilniuje buvau tik per knygų mugę. Tikiuosi, kad šį mėnesį iškeliausiu, o gal kažkur su tėvais nuvyksime, kad atsitraukti nuo visko, nes galva jau čiuožia, kuo toliau, tuo daugiau streso. O dar ginsiuosi viena, kursiokė pasiėmė akademines. Taigi, linksma…Pirmadienį labai sunervino pora babyčių. Buvo vieno kunigo metinės ir su mama ėjome į mišias. Prie to paties uždegėme žvakę ir ant Dėdės kapo, ne tik ant to kunigo. Tai pora babyčių praeidamos pro kunigų kapus (jų ten palaidota jau 5) pasakojo viena kitai, kad va aš prie kun. Lapio procesijoje gėles barsčiau, o kita, kad kun. Bitvinskui vaistus leisdavo. Paskui viena iš jų dar pasakė kitai, kad tu vienaip prisidėjai, aš kitaip, o va trečios meldžiasi. Galvoju, o kad žinotumėte, kad ir gėles barstė mama, ir gydė Dėdę, aš pamokslus rašiau vaikystėje su kompiuteriu ir už taip uždirbau pirmus savo pinigus. Jeigu žinotų, tai turbūt būtų nustebusios, kad ir aš dalį savo gyvenimo praleidau klebonijoje. Na bet juk dažniausiai matome tik save, o ne kitus, deja. Tiesa, mane nustebino vienas kunigas, ligoninės kapelionas. Mama jį susitiko vakar ligoninėje. Jis pasakė norįs aukoti mišias už Dėdę ir mišios jo, o mūsų atėjimas. Taip leido suprasti, kad jokių pinigų už tai neims. O mane nustebino tuo, kad jis net nepažinojo Dėdės. Jis dar net baigęs nebuvo, kai Dėdė mirė. Tad dabar labai smalsu, kodėl jis taip sugalvojo? Galbūt girdėjo daug gerų atsiliepimų, nes kunigavo toje pačioje bažnyčioje praėjus keliems metams po Dėdės mirties. Dabar beliks susitarti kada bus mišios. O aš sugalvojau įgyvendinti savo idėją ir surinkti prisiminimus apie Dėdę. Gaila, kad to nepadariau prieš 10 ar 11 metų, kai buvo dar daugiau žmonių, kurie pažinojo jį. Prisiminiau kas dar mane nustebino. Vargonininkė prasitarė, kad klebonijoje dar yra likęs Dėdės puodukas. Jau praėjo 11 metų, o puodukas vis dar yra. Atrodo smulkmena, bet vistiek smagu. Tiesa, prisiminiau susirašinėjimą su užsieniečiais. Na tie užsieniečiai pagrinde latviai, baltarusiai, ukrainiečiai arba rusai. Neklauskit, kodėl būtent su jais, tiesiog gal todėl, kad mes iš dalies panašūs. Ir dar laiškai būna ilgiausi, reikia pagalvoti, ką atrašyti, kas irgi smagu, nes nėra taip, kad parašytum vieną sakinį. Prirašai kelias pastraipas. Ir svarbiausia, jokių pošlų minčių.

Share
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex