Pamąstymai apie santykius…

Jau seniai rašiau ir norėjau parašyti visai kitokį įrašą, papasakoti kaip man sekasi, ką veikiu ir pan., o kur dar mano kelionės (apie jas rašau kitame blog’e), kurias aprašyti vis pamirštu, neturiu laiko ar noro, o įspūdžiai tik blėsta… Tačiau jau kuris laikas (kokie du mėnesiai) kirba mintis parašyti kažką apie santykius. Apie santykius tarp dviejų žmonių – moters ir vyro. Kažkas sakys, kad aš nieko neišmanau, bet nuomonę išreikšti galiu, ar ne taip? Pirmiausia, santykiai yra didelis ir sunkus darbas. Tai man minėjo draugai, kolega (taip, mes net ir apie tai kalbėję esam). Reikia kalbėtis, aiškintis ir stengtis suprasti vienas kitą, o ne bėgti paskui gražų žmogų, kai pamatai tokį. Juk kiek yra porų, kur vienas iš poros apkūnūs ir ne toks gražus, o kitas lieknas ir dar labai gražus. Grožis ne tik išorė, bet ir vidus 😉 Kaip visada lyrinis nukrypimas… Na, nėra ir namų be dūmų. Tik kad tie dūmai kartais būna per dideli. Vienas ar kitas iš poros nededa jokių pastangų į santykius, užsiima savo mėgiama veikla ir visiškai neskiria laiko antrai pusei. Dar sukelia daug streso, išvaro iš namų. Žmogus atsitokėja, jam atleidžiama, tačiau po kiek laiko vėl iš naujo viskas.

Myli, bet tau sunku. Tai kodėl gyveni? Kodėl griauni savo gyvenimą? Pabūsi vienas, paliūdėsi ir po kiek laiko imsi gyventi, nes yra dėl ko gyventi. Kam žlugdyti save? Dar gražiau būna, kai vienas iš poros tyčia ar netyčia ima daugiau bendrauti su priešinga lytimi ir tada prasideda pykčiai. Žmogus skyrė mažai laiko savo antrai pusei, tai ir nuėjo lengvu keliu – ieško su kuo galėtų pabendrauti. Bet ar tai gerai? O kodėl negalima kalbėtis? Kodėl nesiaiškinama? Kodėl nepadaroma taip, kad pvz. vakarais žiūrim filmus? Vieną vakarą žiūrim tą, kuris patinka vienam, kitą vakarą, kuris kitam. Galima leisti savaitgalius kartu – tiesiog susitarti, kad štai tada ir tada būsim tik dviese. Bandyti kažkaip visa tai spręsti. Galų gale kartu virtuvėje pavakarieniauti, o ne prie televizoriaus ar kompiuterio. Nors čia būna dar ir taip, kad žmogus tiesiog laikinai ieško kažko kito, kažko naujo, nes jam to reikia. Kaip vienas draugas sakė, kad žmonės kas 5-7 metus pakeičia kai kuriuos savo draugus. Tai susiję ir su mokykla, universitetu, darbu. Būna ir tokių atvejų, kai dėl gero noro, kad antra pusė daugiau pasiektų, uždirbtų daugiau pinigų, pastūmėji imtis kažko naujo. O ta antra pusė pasidaro kitu žmogumi. Taip, pinigai dažnai žmogų padaro visiškai kitokiu nei jis buvo prieš tai. Žmogus neprisideda prie bendro ūkio, perka viską tik sau, o antra pusė lieka kaip vargšas žmogus. Kad ir myli, bet kodėl gyventi su tuo, kuris nepadeda tau? Kodėl turi viską daryti iki paskutinių centų iš savo kišenės, bet tavo antra pusė nieko nedaro dėl bendro ūkio? Ašarų daug, bet geriau eiti skirtingais keliais negu būti „žaislu“. Žaidimai su dviem žmonėmis… Šitas mano mėgstamiausias ir neišduosiu kodėl. Tikrai pati taip nesielgiu, bet tiesiog lai tai lieka man. Du nepriklausomi žmonės (friends with benefits) leidžia laiką ir vėliau vienas iš tų žmonių susiranda antra pusę. Kažkas lieka nuskriaustas, nes gal tikėjosi, kad kažkada viskas bus kitaip. Dalį laiko pažaidžia su dviem žmonėmis, nes nei vienas nežinojo, kad yra kitas. Galiausiai nepavykus su antru, bando grįžti prie „friends with benefits“ stadijos su pirmu žmogumi. Taip gali nutikti ir vėl. Kam gadintis savo nervus ir nusileisti? Gerai, kad nėra taip, kaip kartais būna, kad išvadina „gražiais“ epitetais, o paskui nori vėl draugauti, nes nors ir nežinodami, žmonės atstumia tą asmenį, kuris kaip ir geras buvo, tad ir norisi vėl grįžti prie jo. Vieną įdomų variantą visai neseniai užmačiau instagram‘e. Kartais būna taip, kad turi antrą pusę, bet pamatai gražų, paslaugų, darbštų, sėkmingą, mylinti savo darbą žmogų, o dar su uniforma (kai kam baisiai patinka žmonės su uniforma). Ir prasideda… Žmogus galėtų pasiduoti pagundoms, nes manau, jog sulaukia daug žinučių su kvietimu kavos, o paskui gali tikėtis ir daugiau. Tačiau tas žmogus gerbia save, nepasiduoda kvailiems kitų žmonių norams ir parodo, kad nieko nebus, kad tikrina, ar žmogus turi antrą pusę, ar ne. Dabar nėra sunku patikrinti apie žmogaus gyvenimą. Be to, paskui gali likti 3 nelaimingi žmonės, ar to reikia?

Taigi, tai tik keletas pavyzdžių, kuriuos girdėjau, mačiau. Žmonės, kalbėkitės, aiškinkitės, raskit kompromisą, nes vienas iš poros bus laimingas sudaręs kitą žmogų, o kitas gali pulti į depresiją, užsidaryti ir nieko neprisileisti arti ar prisileisti tik pačius geriausius draugus ir taip gyventi kelis metus. Suprantu kaip skaudu būna, tačiau ar tai mirtina? Ne. Jeigu taip nutiko, tai gal ir nebuvo skirta su tuo žmogumi nugyventi iki senatvės. Kaip sako liaudies išmintis – geriau vėliau negu niekada. Kam gadintis gyvenimą sau ir kitiems, jeigu matai, kad nieko nebus? Paleisk. Jei žmogus tau tikrai skirtas, tai grįš pasitaisęs ir supratęs savo klaidas, jeigu nebus per vėlu. Vienas iš patarimų – pabūti atskirai bent parą laiko. Tada ir pasiilgsti žmogaus ir noras leisti laiką kartu atsiranda. Daugelis džiaugiasi, kai pamato senelius einančius gatve ir susikibusius už rankų. Bet tik nedaugelis supranta, kad jie visą gyvenimą vienas su kitu kalbėjosi, darė tuos dalykus, kurie neįskaudintų, pasitikėjo vienas kitu. Labai daug dabar girdžiu, kad vaikinas kiaulė, mergina irgi ne ką geresnė. Tai patys taip padarom, ne kas kitas 🙂 Mes pamirštam dabar, kad galime labai įskaudinti kitą žmogų. Netgi mylėdami sugebame įskaudinti. Dažnai galvojame tik apie save, ne apie kitus. Kaip kažkada man ex simpatija sakė, kad vadovaujasi patarle „Nedaryk to, ko nenorėtum, kad tau darytų“.  Elementaru 🙂 Nors ir nieko apie tai neišmanau, tačiau mačiau daug pavyzdžių ir žinau, kad jeigu nebandysi kažko, tai paskui gailėtis galėsi  ir bus daug daugiau ašarų. Tikiuosi, kad jeigu turėsiu antrą pusę, tai užteks atviro pokalbio ir pasitikėjimo vienas kitu. Na, o, bet, tačiau, geriau vienai – jokių bėdų, eini kur nori, kada nori, su kuo nori, kaip nori ir pan. 😀

Share

No Comments

Parašykite komentarą

Your email is never shared.Required fields are marked *