Dalykai, kurie kažkada atrodė tikra nesąmonė

Besidarbuodama lauke sugalvojau parašyti. Seniai jau taip buvo, kad mintis taip netyčia ateitų parašyti naują įrašą. Juk dabar retai rašau apie savo nuotykius, dabar apie keliones daug rašau. Tačiau reikia kažko ir kito. Taigi sugalvojau, kad parašysiu apie dalykus, kurie vaikystėje, paauglystėje atrodė juokingi, nesąmoningi ir išvis niekam nereikalingi, o dabar tai normalu ir supranti, kad to reikia.

1. Turbūt pats keisčiausias darbas mano „draugams“ buvo sraigių rinkimas po lietaus nuo augalų. Dabar atrodo, kad taip ir reikia daryti, kad augalai išgyventų, būtų gražūs. Draugams tokia veikla atrodė juokinga, o dabar daugelis taip elgiasi. Jau nieko nestebina, jeigu renki sraiges savam kieme.

2. Samanų valymas tarp plytelių, trinkelių. Vaikystėje visa tai atrodė nesąmonė. Juk taip gražu, kai tarpuose žalia ir minkšta. O dar kai subrandina savo sėklų dėžutes ir jos tampa rudos ir gerai matomos taip gražu į jas žiūrėti, „paglostyti“. Dabar supranti, kad to reikia, jog nesikauptų drėgmė (gali pradėti irti betonas) ir nebūtų daroma palanki terpė augti piktžolėms ar dar kam veistis.

3. Kam domėtis apie vietą, į kurią važiuosi. Dabar dar turiu užrašus apie vietas, kurias lankėme Ukrainoje prieš 11 metų. Man tada buvo 14 m. Atrodė nesąmonė skaityti enciklopedijoje ir dar angliškai apie vietas, kurios bus aplankytos. Juk viską papasakos gidai, o mama išvers. Tačiau dabar viskas aišku, kodėl taip buvo liepta daryti. Pats domėdamasis apie vietas gali sužinoti įdomių faktų, bus lengviau suprasti pasakojama istoriją – žodžiu, plečiamas akiratis apie miestus ir kartu apie šalį. Manau ne vien aš, o ir dauguma žmonių vaikystėje, paauglystėje neatsimindavo visų vietų, į kurias keliaudavo. Tiesiog nerūpėjo. Svarbiausia būdavo kažkur keliauti. O paskui pagal nuotraukas gali pasakyti – buvau arba ne.

4. Namų darbai. Tai bene sunkiausias klausimas visiems mokiniams. Tik vėliau supranti, kad jų reikia įtvirtinti temai. Na, žinoma, daugelio žinių ir nereikia dabar. Tačiau juk 8-oje klasėje dar nežinai kuo būsi, tad chemijos namų darbai yra būtini, jeigu 10-oje klasėje sugalvosi, kad nori studijuoti tiksliuosius mokslus. Kiek dabar nežinančių lietuvių kalbos, geografijos… Lietuvių kalba yra gimtoji, tad bent jau šiek tiek žinoti gramatiką būtų naudinga. Kai negali parašyti trumpo žodžio be klaidų, tai… Na, tiesiog turėtų būti gėda, kai sakinys iš 7 žodžių, o ten 5 klaidos. Su geografija irgi… Kai reikės kažkur važiuoti, o nedraugausi su žemėlapiu, tai prapulsi. Taip, navigacija yra šiais laikais, tačiau ji ne visada rodo teisingai ir ne visada viską parodo. Kaip lietuvių patarlės sako – ką išmoksi, ant pečių nenešiosi ir mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs.

5. Pietų miegas. Juk tikrai daugelis jūsų dabar atiduotų viską, kad tik galėtų pamiegoti pietų nors valandą. Vaikystėje visa tai atrodė tikrų tikriausia nesąmonė. Daugelis nenorėdavo eiti miegoti. Atsimenu, kai vasaromis karts nuo karto pusbrolis atvažiuodavo pas mane praleisti dieną. Tai eidavome abu miegoti 😀 Močiutė paguldydavo į tėvų lovą abu ir šiaip ne taip užmiegam. Nors jam tai buvo įprasta, tačiau ir jis nevisad norėdavo. O man tai buvo tikra nesąmonė. Dabar karts nuo karto nueinu pokaituko. Aišku, paskui kol užmiegi vakare, tačiau daugiau darbelių pasidaryt galima.

Tai toks tas nedidelis sąrašas apie vaikystės ir paauglystės nesąmones, kurios dabar visiškai suprantamos. Kai esame jauni, atrodo, kad daug kas yra nesąmonė, nereikalinga, tačiau kai suaugi supranti, kad ne viskas taip yra blogai kaip galvojai 🙂

Share

20 smulkmenų, kurios….

Kažkada, prieš 2 metus ir 6 mėnesius parašiau 20 smulkmenų, kurios mane džiugina. Su Svirpliu sugalvojome, kad galėtume padaryti taip, jog kiekvienais metais rugsėjo 1 dieną abu parašysime tas smulkmenas. Kadangi vakar pamiršau, o ir laiko neturėjau, taigi gavau baudą – plius 5 smulkmenos. Taigi dalinuosi tuo, kas mane džiugina :

  1. Kai žmonės šypsosi;
  2. Kai gaunu laišką iš tėvo ;
  3. Kai galiu iš botanikos sodo parsinešti gėlytę ;
  4. Kai gaunu ne tik atvirutę, bet ir pašto ženklų ar skirtukų iš nepažįstamo žmogaus ;
  5. Kai vaikštau parke ar miške;
  6. Kvapas po lietaus;
  7. Saulės spindulys niūrią dieną ;
  8. Žinutė iš draugės ar draugo;
  9. Netikėtas susitikimas su seniai matytu žmogumi ;
  10. Pamatytas dar neregėtas augalas;
  11. Važiavimas į filmavimus;
  12. Juokingas užrašas ant pastato sienos;
  13. Kai paskambina draugė ir pasako, kad dar turi nemokamų pokalbių ir išnaudos su manim;
  14. Kai telefonas pasikrovęs (kadangi esu Vilniuje, tai kraunu kiekvieną vakarą, o kartais ir dieną) ;
  15. Kai pamatau kur nors skirtuką, kurio dar neturiu;
  16. Kai pavargusi važiuoju namo ir išgirstu savo stotelės pavadinimą ;
  17. Kai skamba mano mėgiama daina per radiją;
  18. Kai sode galiu prisirinkti vaisių;
  19. Kai tėvas manęs klausia nuomonės apie jo leidžiamą knygą;
  20. Kai galiu ilgiau pamiegoti;
  21. Nupjautos žolės kvapas;
  22. Kai tėvas padaro kavos;
  23. Kai pasikeičiu patalynę, nes tik tada miegas būna saldesnis;
  24. Kai mama parveža namo iš sodo, autobusų stoties ir pan.;
  25. Kai pabaigiu įvairius sąrašus 😀

Kitais metais galbūt viskas bus kitaip, o gal…

Share

Balandžio senienos

Atėjus normalesniam orui nusprendžiau, kad reikia pasidalinti kas įvyko. Geriausias įvykis, kad atsirado naujas šeimos „narys“ – nauja mašina Opel zafira, 2008 metų. Labai fainas mašiniukas, erdvi, mažiau ima kuro, garso kolonėlių kokybė nereali. Na neveltui man patiko seneliu mašina, kuri irgi tokia pati tik senesnė. Senąją pridavėm net už 50 eurų. Taigi, praeitą savaitę praleidau viena. Tėvai buvo iškeliavę į Lvovą. Keista, bet ta savaitė praėjo labai greitai. Galvojau, kaip reikės ištverti, nes naktį nėra malonu būti vienai… Nemėgstu namie būti viena ilgai. Na bet ramiai pabuvau, dariau ką norėjau. O lauktuvėm gavau didelę krūvą skirtukų. Dalį jų tėvas užsakė dar būdamas čia, Lietuvoje. Tiesa, jis keistai keliavo į Lvovą. Iš namų keliavo į Klaipėdą, tada į Vilnių ir į Lvovą. Namo grįš taip pat keistai – iš Vilniaus į Kauną ir tada namo. Norėčiau ir aš pakeliauti, bet dabar visas dėmesys darbo rašymui, tai Vilniuje buvau tik per knygų mugę. Tikiuosi, kad šį mėnesį iškeliausiu, o gal kažkur su tėvais nuvyksime, kad atsitraukti nuo visko, nes galva jau čiuožia, kuo toliau, tuo daugiau streso. O dar ginsiuosi viena, kursiokė pasiėmė akademines. Taigi, linksma…Pirmadienį labai sunervino pora babyčių. Buvo vieno kunigo metinės ir su mama ėjome į mišias. Prie to paties uždegėme žvakę ir ant Dėdės kapo, ne tik ant to kunigo. Tai pora babyčių praeidamos pro kunigų kapus (jų ten palaidota jau 5) pasakojo viena kitai, kad va aš prie kun. Lapio procesijoje gėles barsčiau, o kita, kad kun. Bitvinskui vaistus leisdavo. Paskui viena iš jų dar pasakė kitai, kad tu vienaip prisidėjai, aš kitaip, o va trečios meldžiasi. Galvoju, o kad žinotumėte, kad ir gėles barstė mama, ir gydė Dėdę, aš pamokslus rašiau vaikystėje su kompiuteriu ir už taip uždirbau pirmus savo pinigus. Jeigu žinotų, tai turbūt būtų nustebusios, kad ir aš dalį savo gyvenimo praleidau klebonijoje. Na bet juk dažniausiai matome tik save, o ne kitus, deja. Tiesa, mane nustebino vienas kunigas, ligoninės kapelionas. Mama jį susitiko vakar ligoninėje. Jis pasakė norįs aukoti mišias už Dėdę ir mišios jo, o mūsų atėjimas. Taip leido suprasti, kad jokių pinigų už tai neims. O mane nustebino tuo, kad jis net nepažinojo Dėdės. Jis dar net baigęs nebuvo, kai Dėdė mirė. Tad dabar labai smalsu, kodėl jis taip sugalvojo? Galbūt girdėjo daug gerų atsiliepimų, nes kunigavo toje pačioje bažnyčioje praėjus keliems metams po Dėdės mirties. Dabar beliks susitarti kada bus mišios. O aš sugalvojau įgyvendinti savo idėją ir surinkti prisiminimus apie Dėdę. Gaila, kad to nepadariau prieš 10 ar 11 metų, kai buvo dar daugiau žmonių, kurie pažinojo jį. Prisiminiau kas dar mane nustebino. Vargonininkė prasitarė, kad klebonijoje dar yra likęs Dėdės puodukas. Jau praėjo 11 metų, o puodukas vis dar yra. Atrodo smulkmena, bet vistiek smagu. Tiesa, prisiminiau susirašinėjimą su užsieniečiais. Na tie užsieniečiai pagrinde latviai, baltarusiai, ukrainiečiai arba rusai. Neklauskit, kodėl būtent su jais, tiesiog gal todėl, kad mes iš dalies panašūs. Ir dar laiškai būna ilgiausi, reikia pagalvoti, ką atrašyti, kas irgi smagu, nes nėra taip, kad parašytum vieną sakinį. Prirašai kelias pastraipas. Ir svarbiausia, jokių pošlų minčių.

Share
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex