Aš be Vilniaus niekur 😀 Tik šįkart viskas kiek kitaip. Taip nutiko, jog paskutinį savanoriavimo mėnesį praleisiu Vilniuje. Juk labai gerai pakeisti vietą. O Vilnius man patinka, yra ką nuveikti, ką pamatyti. Atkeliavau lapkričio 5 dieną su didžiausiu lagaminu ir savo geriausiu draugu – fotoaparatu. Keista buvo keliauti su tiek daug daiktų ir tokiam ilgam laikui. Jau tą pačią dieną išėjau apeiti senamiesčio ir sugalvojau, kad kiekvieną dieną nueisiu bent jau 5 km. Nes ką veiksiu puse dienos namie, kai esu viena. Buvo daug minčių kaip bus pirmadienį, t.y. kai nueisiu pasirašyti sutarties. Kaip viskas ten bus, kokius darbus duos, ar bus draugiški kolegos ir pan. Bet su geromis mintimis nuėjau miegoti. Ryte taip pat galvojau, kad viskas bus gerai. Na ir ką jūs manot? Viskas ir buvo labai gerai 🙂 Kalbėjausi su direktore ir ekologu, tai iškart šie žmonės pasirodė paprasti, bet neprasti. Sutariam, kad savanoriavimą pradėsiu jau ryt. Ir su mentore keliaujam iki centro. Tiesa, man iki direkcijos nei daug, nei mažai – 1 valanda kelio maždaug ir keliauti tenka su 2-3 autobusais. Taip, tai vilniečių kasdienybė 🙂 Labai laiminga buvau, kad man taip. Jau pačią pirmą dieną su ekologu išvykome į gamtą ieškoti tritonų. Ieškojome dviejose vietose.
Vienoje paskandinome dalį įrankio, o kitoje radome vieną labai mažą tritoną, bet paleidome. Tiesa, pirmoje vietoje dar ir dusią radom, geldelių, kurie nėra mano mėgiamiausi padarėliai, bet prie to reikia priprasti. Grįžusi buvau labai laiminga, nes padirbėjus pasirodė, kad tikrai bus viskas gerai. O vakare į miestą. Vakarinis Vilnius labai gražus. Kaip gailėjausi, kad nepasiėmiau stovo, nes be jo sunku vakare fotografuoti. Noriu perspėti, kad dabar atrodys pasakojimas keistas, bet beveik kiekvieną dieną turėsiu ką papasakoti, tad nebus labai įdomu skaityti, mintys bus šiek tiek padrikos ir manau ne kiekviena diena bus aprašyta 🙂 Antra diena ir daugelis kitų buvo sėdėjimas prie kompiuterio ir rūšių surašymas. Žinoma, neapsieinama be juoko. Kolegos nėra labai rimti žmonės kaip gali pasirodyti, mėgsta ir pajuokauti, o kai kurie ir žiauriai 😀 Ketvirtą dieną vienas kolega mane privertė pasidaryti arbatos, nes aš jos tikrai noriu. O puodukas gražus – su abiem regioninių parkų simboliais.
Penktą dieną susitikau su vienu viešųjų ryšių specialistu, kuris kolekcionuoja tušinukus. Su juo susipažinome realiai (buvome susirašę tik per FB) gegužės 19 d, kai Katinų muziejuje (taip, toks muziejus yra Šiauliuose) jis pristatė savo kolekciją. Jam tada atnešiau keletą tušinukų, o jis man labai gražų itališką skirtuką. Taip gavosi, kad vienos kolekcionierės dėka jo kolekcija pasipildė tušinukais iš Liuksemburgo, kuriuos man reikėjo kažkaip perduoti. O jis man skirtukų turėjo – vyko apsikeitimas 😀
Susirašėme ir susitikome išgerti kavos. Tas kavos gėrimas virto 3 val pašnekesių 😀 Deja, tądien nuplaukė mano eilinis pasivaikščiojimas, nes dar ir beveik iki namų parvežė, o norėjau eiti pėstute, bet neleido 🙂 Jau 6 dienos kaip aš Vilniuje ir visai nepasiilgau namų. Kai esu užsiėmus, tai ir nekyla kitokių minčių. Regioniniam parke darbuotis smagu, kolegos tikrai draugiški. Vienas kolega vakar su tortu atėjo, kitas šiandien – va taip ir gyvenam. O aš stengiuos kiekvieną dieną nueiti po minimum 5 km. Šiauliuose nueidavau apie 3,5. Susigalvojau ir sąrašą veiklų, kad nebūtų taip nuobodu, tad teks vykdyti ir įdomu kiek punktų pavyks įvykdyti 🙂 Kadangi Vilnius ne Šiauliai, renginių pilna, tai praėjus savaitei Vilniuje, nusprendžiau apsilankyti Vyriausybėje.
Ten vyko įvairūs renginiai, ekskursijos, tad sugalvojau sudalyvauti. Vis kažkas kitokio, vis ne muziejus, galerija. Buvo įdomu pasiklausyti kur kas vyksta, pamatyti kaip viskas atrodo. Mintyse jau sukosi noras aplankyti Seimą. Šito prašiau vieno pažįstamo, kuris man gali parūpinti leidimą. Viena iš veiklų – aplankyti 5 naujas vietas arba apžiūrėti atidžiau senas. Taigi aštuntą dieną apsilankiau ten, kur dar nebuvau – pranciškonų vienuolyno ansamblyje senamiestyje.
Visada galvojau kas ten per pastatai, kodėl niekas netvarko. Ji dar tik tvarkoma, tačiau dėl savo didybės padarė didelį įspūdį. Daug reiktų įdėti, norint sutvarkyti ją, bet tai vienas iš tų retų atvejų, kai nesutvarkyta bažnyčia atrodo įspūdingai. O pietus praleidau pas gimines – aplankiau tetas ir pusseserę. Džiaugiuosi, kad aplankiau gimines, nes nors ir atvažiuoju į Vilnių dažnokai, tačiau ne visada yra galimybė su kažkuo susitikti. Teta man pasiuvo apsiaustėlį ir labai šilta šaliką su kailiuku. Labai nustebino su tokiom lauktuvėm 🙂 Štai ir vėl į darbą. Devintą dieną kolegos pagavo tritoną 😀 Pirmą kartą mačiau realiai tritoną. Pasirodė mielas ir švelnus 😀 Taip, aš keista, nes daugumai tai nėra mielas gyvūnas. Daugumai patinka tik su kailiuku. Aš be istorijos negaliu, bent kažkiek turiu apie ją žinoti. Tad praėjus 10 dienų išdaviau savo principus ir apsilankiau Valdovų rūmuose. Klausiausi paskaitos apie Ukrainos miestus LDK XV-XVI a. Pasakojo ukrainietė istorikė. Kažkaip nuvylė… Tikėjausi įdomesnio pasakojimo. Juk susirenka įvairūs žmonės, kuriems įdomi istorija, kuriems reikia ne vien sausų faktų, bet ir įdomių istorijų. O jau sinchroninis vertimas… Geriau būtų nevertę. Klaidų pilna, ne viską vertė. Kai kur nežinojo kaip išversti. Be reikalo norėjau su vertimu, nes per tiek metų apie istoriją rusiškai suprantu. Na šioks toks nusivylimas šia paskaita. Tik tiek, kad pasakojo, jog lietuviai jų istorijos vadovėliuose vaizduojami kaip ne baisūs įsibrovėliai palyginus su lenkais 😀 Kaip ten sakoma – durniems sekasi.
Taigi 11 dienos ryte gavau laiškelį iš Baltų lankų vadovėlių leidyklos su prašymu leisti publikuoti Vileišių rūmų nuotrauką 10 kl. „Literatūros“ vadovėlyje. Leidyklai reikėjo kuo greičiau gauti nuotrauką, tad ir susisiekė su manimi. Sutarėme, kad jeigu reiks, tai jie kreipsis į mane dėl nuotraukų, o savo ruožtu jie man rinks skirtukus 🙂 Gal prasimušiu ir su nuotraukomis kur nors 😀
12-iktą dieną mane nustebino, nes ŠALKAUSKIEČIAI valdo! 😀 Šiandien persikrausčiau į kitą darbo vietą, nes sėdėjau kolegos vietoje, kuris buvo atostogose. Taip netyčia paaiškėjo, kad jis iš Šiaulių ir dar lankėme tą pačią mokyklą! Aš tik prasitariau, kad esu iš Šiaulių, o jis man atsako:“ Tu Šalkauskio mokykloje mokeisi“. Kas keisčiausia, kad jis mane atsimena, o aš jo ne. Aišku, man nerūpėjo tada vyresni vaikinai, nes jis 4 metais vyresnis, bet kaip jis atsimena mane – va čia man keista 🙂 Penktadienis – 13 diena Vilniuje ir vakare namo su kolegomis iš botanikos sodo. Kaip džiaugiausi, kad grįžau namo su gera kompanija 🙂 14 diena Šiauliuose – knygų mugė, naujos pažintys, susitikimas su giminėmis, pažįstamais ir fotografavimas. O 15-iktą dieną atgal į Vilnių. Džiaugiausi, kad vėl grįžtu ten, kur man patinka. Dar tą pačią dieną paskambino Seimo narys, kuris dėkojo už pagalbą nuotraukų konkurse ir susitarėme, kad trečiadienį apsilankysiu vienos parodos atidaryme bei galėsiu apžiūrėti Seimo rūmus (kaip jau minėjau, tai vienas iš mano norų).
Pirmadienis – 16-ikta diena. Šiandien buvo direkcijoje susirinkimas. Kadangi norėjau parodyti idėją kaip galima originaliai ir pigiai pasidaryti skirtukų, tai laukiau prie durų (tiksliau į jas įsirėmusi). Prie stalo vietos nebuvo, tai galvojau pastovėsiu. Kolegės ragino prisėsti, o kolega (šalkauskietis) atsistojo ir atnešė man kėdę, nors sėdėjo toliausiai nuo manęs. Matyt, kad taupyčiau sąnarius senatvei 😀 Per pietus kaip visada du kolegos mane ragina eiti pietų. Gal bijo, kad pusę grožio neteksiu 😀 Ir galiausiai… Penktadienį išėjau anksčiau, tad norėjosi šiandien daugiau padirbėti, kad neužsitęstų darbai dar kelias dienas. Pietavau labai trumpai, kokį 15 min, nors pietaujame ilgiau. Padirbus 20 min daugiau negu reikia atėjo kolega ir manęs klausia: „ar aš nepersidirbsiu“ 😀 Tiesa, nepaminėjau, kad dirbu su 4 kolegomis. Kas mane žino, tai žino, kad nuo vaikystės aš geriau sutariu su vyriška lytimi nei su moteriška. Galbūt vaikystėje išmokau prie jų prieiti (kaip pasakytų koks psichologas). Aišku, dėmesys irgi patinka (o kam ne), nes jo retai gaunu (o gal pati dėl to kalta…). Dabar jaučiu kaip kai kam iškyla klausimas, o kodėl tada vis dar viena??? 😀 Sekantis klausimas, nes tai ilga istorija, apie kurią ne visada norisi pasakoti 😉 17-ikta diena. Tik ateinu į darbą, pabūnu 15 min ir kolega Pranciškus (na tas iš šalkauskio) pasiūlo važiuoti uždėti stop juostos kartu su Tadu, nes vis ne prie kompo sėdėti, jeigu noriu tik tiek kažkur išlėkti ir jeigu mane Rokas išleis (mano kuratorius). Kur jis neleis, jis daug leidžia 🙂 Nuvažiavome patikrinti vienos vietos miške, o paskui į kitą vietą, kur jau reikėjo užtverti pralaidą, kadangi vandens nemažai ir sraunu, o be to, ir slidu. Nenorime nelaimės.
Džiaugiuosi, kad mane kažkur pasiima, kad ir tokių darbelių pažiūrėti. O šiandien dar šventėme dviejų darbuotojų gimtadienius, tai valgėme net 2 tortus (taip, figūra gyvenant Vilniuje taip ir nepasikeis matyt, nes daug pagundų :D). 18-ikta diena. Šiandien išgirdau mielą frazę: „Tu word’o Dievas“, bet aš pataisiau, aš juk kompiuterio Dievas 🙂 Kartais taip nutinka, kad nežinai kas ir kaip ir kodėl tai niekaip nepasinaikina. Kolega kreipėsi į mane pagalbos, nes pagal jį aš viską žinau ir matyt, protingai atrodau su akiniais. Kai kas sakęs man yra kad akiniai kai ką suteikia panoms… 😀 Jis rašė kažkokį raštą ir niekaip negalėjo panaikinti vieno tarpo. Kreipėsi į mane, nes aš tikrai žinosiu kaip jį panaikinti. Na, aš ne viską žinau, bet pabandyti visada galima. Taigi padedu ištaisyti, o tas man ir sako: „tu word’o Dievas, duok penkis“ 😀 Tai dabar abu kolegos prašo sutvarkyti spausdintuvą, bet atsisakiau, nes nesinori susigadinti vardo 😀
19-ikta diena. Kolega ir vėl mane gelbėja nuo nuobodulio prie kompiuterio, nes kaip jau minėjau, jam nepatinka visą dieną sėdėti prie kompo, o ir aš lygiai tokia pati. Klausimai man: „Ar labai užsiėmus? Gal nori painventorizuoti kartu? Vis pakeisi aplinką“. Na ką, sutinku, nes į Kryžiaus kelio taką norėjau ir vėl grįžti, o be to, į gamtą visada norisi, grynas oras miške. Tiesa, dar paklausė apie šilta aprangą, kad nesušalčiau, bet aš geriau žinau apie save. Pasivaikščiojome, pasiplepėjome. Jis lapus sklaidė, inventorizavo, o aš fotkinau ir koordinates nuiminėjau.
Jis pastebėjo, kad mano rankos raudonos, tai nusprendė, kad pats koordinačių ieškos, nes sušalsiu visai 😀 Labai jau manimi rūpinasi tas kolega 🙂 Va todėl aš visada norėjau turėti vyresnį brolį, kuris rūpintųsi manimi, o aš juo. O kodėl brolį? Nes dalintis nieko nereiktų 😀 Nežinau, tiesiog visada norėjau brolio 🙂 Aš kaip visada į lankas… Smagiai pasivaikščiojome 2 val per apledijusius laiptus, purvynus. Nuėjome manau apie 5 km ir buvo visai gerai. Kai esu viena, tai bet kokia kompanija gelbsti, nes norisi ir realių pokalbių. Savaitgalis 🙂 O jis buvo ypatingas, nes laiką leidau su taivaniete Nora. Manau, kad ją nukankinau su vaikščiojimu po miestą 😀 Mes labai daug vaikščiojome. Parodžiau jai Aušros vartus, Šv. Teresės bažnyčią. Tada nuėjome pažiūrėti universiteto ir Prezidentūros. Jai Prezidentūra patiko, o dar aš papasakojau truputį istorijos, kad turėjo 3 sostines. Apsilankėme Katedroje, o po to pėdinome į Petro ir Povilo bažnyčią. Ji man viena gražiausių bažnyčių. Neveltui užsienyje jį būna topuose. Tada grįžome į senamiestį, pavalgėme. Vienas iš punktų buvo Pinigų muziejus, tad apsilankėme ir ten. Paskui patraukėme link tėvo darbo. Kartu su juo apžiūrėjome nacionalinę biblioteką, Seimą. Galiausiai vėl grįžome į senamiestį. Per dieną padarėme nemažą ratą, daug ką pamatėme. Šiek tiek buvo sunku, nes ne viską supranta angliškai, tai reikėjo aiškinti paprasčiau, tačiau tai iššūkis ir man 🙂
Sekmadienis – šventadienis. Kadangi dar yra neapžiūrėtų bažnyčių (ne todėl, kad karts nuo karto einu į bažnyčią, kad giminėje buvo kunigas ir kad pažįstu keleta kunigų), įdomu architektūra, kaip viduje viskas atrodo. Apsilankėme su tėvu dviejose bažnyčiose. Viena nedidelė, paprasta ir buvo pilna žmonių. Kita didelė su įdomia puošyba – pagrindinis altorius su Vilniaus bažnyčiomis. Tokį sprendimą pirmą kartą mačiau. Įdomiau atrodo ir labai gražiai. Vitražai irgi gana įdomiai atrodo.
Su tėvu dar perėjome per Žvėryną, pasižiūrėjom į Kenesą (totorių maldos namai). Perėję tiltą išsiskyrėme – jis į parduotuvę ir į darbą, o aš skubėjau į šv. Ignoto bažnyčią. Taip, keliavau į A. Toliato mišias, kurios man labai patiko. Ir šįkart jomis nenusivyliau. Eisiu ir toliau ten 🙂 Pietums grįžau namo ir galvojau ar teks vienai popietę praleisti mieste. Bet gaunu žinutę iš draugo istoriko su klausimu: „kaip oras lauke?“. Taigi susitariame susitikti už valandos prie Kudirkos. Ateinu aš ankščiau ir girdžiu, kad kažkas burzgia. Galvojau, kad vaidesi, o paskui pamačiau, kad paaugliai su dronu žaidžia. Ateina draugas ir juokiasi, kad pirma mintis buvo, jog tai bitės dūzgia 😀 Juoko buvo pakankamai 😀 Pasivaikščiojome, pasikalbėjome ir bent jau aš gerai praleidau laiką 🙂 Ir planą įvykdžiau – kas pusmetį susitikti su kokiu draugu Vilniuje, nes kitur neįdomu 😀 Ne tik savaitgaliais vykdau pasirašytas veiklas, tačiau ir kitomis dienomis. Parašiau, kad aplankysiu 5 naujas vietas arba apžiūrėsiu atidžiau jau matytas. Taigi savaitgalį apžiūrėjau naujas 2 bažnyčias, vieną atidžiau apžiūrėjau, praėjau dar nevaikščiotomis gatvėmis ir liko vienas objektas iki pilnos laimės. Sulaukiau skambučio iš tėvo, kad pas pažįstamą yra užsakytų knygų ir reikia nueiti paimti. Susiskambinu ir susitariu, kad atvyksiu pas juos. Dar turėjau laiko, tad nusprendžiau pamatyti tą tiltą, kuris veda link Vingio parko. Taigi tai 5 objektas. Nesu buvus Vingio parke.
Nežinau kodėl. Gal kad nėra su kuo, nes vienai smagiausia tik mieste. Gal kad visai nežinau kaip ten kas ir kur. Bet dabar vienas iš planų ką čia nuveiksiu – nueisiu į Vingio parką 🙂 Lapkričio 29 dieną perkopiau 200 km ribą. Buvau sau nusistačiusi, kad per dieną nueisiu ne mažiau 5 km. Visko buvo. Buvo dienų, kai nieko nesinorėjo ir gulėjau sau šiltai su kompiuteriu. Tačiau buvo dienų, kai nueidavau 4-7 km per vieną kartą, o per dieną ir daugiau būdavo. Šiauliuose nelabai yra kur pasivaikščioti, o Vilniuje net tais pačiais takais nenusibodo. Vienas draugas netikėjo, kad man nenusibostų. Šnekėta buvo dar pavasarį man rods apie tai. Per mėnesį laiko man nenusibodo. Tai tapo mano geru įpročių bent trumpam kur nors išeiti. Kad ir vienai, bet užtat eini kur nori 🙂 Kai kuriems keista, kad mėgstu vaikščioti, o man tai pati geriausia terapija nuo liūdesio 🙂 Gimtadienis. Viena neįdomiausių dienų metuose. Aš iš tų žmonių, kurie nemėgsta švęsti gimtadienio. O ir neatsimenu kada švenčiau taip, kaip norėčiau. Na, iš dalies prieš 3 metus man rods, kai su mama ir jos kolegomis keliavom į Vilnių į kongresų rūmus kažką žiūrėti. Tai dar spėjome į eglutės įžiebimą. To aš labai norėjau, bet vis nebuvo galimybės… Taigi iš kolegų gavau šiek tiek dovanėlių – pirmiausia gėlę, kurios norėjau ir galvojau, kad grįžusi į Šiaulius įsigysiu puansetiją. Nors man labai trūksta čia žalumos, bet kai nebūni pora mėnesių, tai neišsilaikys niekas, net kaktusas turbūt 😀 Ir štai turiu čia gėlę, kurios norėjau 🙂 „Studentiškas riešutų ir džiovintų vaisių rinkinys“ – komisija nusprendė, kad kaip neseniai buvusiai studentei puikiai tinka riešutai su džiovintais vaisiais. Kolega dar pasijuokė, kad prabangiai, nes anakardžius mato 😀 Advento kalendorių gavo visi darbuotojai nuo direktorės.
O svarbiausia dovana – darbas, kad ir nepilnų etatu 🙂 Šito tikrai nesitikėjau ir jau buvau prarandanti viltį, kad pavyks įsidarbinti pagal specialybę. Ir štai – darbas pagal specialybę, mieste, kuris man mielesnis už Šiaulius ir kuriame aš turiu ką veikti. Gimtadienis puikus, nes gauta pati geriausia dovana 🙂 Vakare dar su drauge susitikau, kuri mane išsitempė švęsti gimtadienio. Nes būčiau ėjusi kažkur pasisėdėti, išgerti kavos su kokiu pyragu, bet ji mane išgelbėjo 😀 Penktadienis, gruodžio 1 diena – paskutinė savanoriavimo diena ir grįžimas trumpam namo. Tiksliau pasiimti daugiau rūbų daiktų ir grįžti į Vilnių. Taigi kol vieni eina į darbo biržą, aš 4 mėnesius savanoriavau. Iš to naudos žymiai daugiau negu iš ėjimo į darbo biržą, kuri tik pasakys, kad pagal tavo specialybe darbo nėra, eik į visokius susirinkimus, kurie mano nuomone labai nesąmoningi. Nes baigusi bakalaurą nuėjau, pabuvau 2 savaites ir daugiau nenoriu. Kai vieno susitikimo metu buvo sprendžiamas testas „Kokia specialybė tau tinka“. Mūsų buvo koks 20, tai iš jų 3 žmonės baigę universitetą – 2 magistrą ir aš bakalaurą. Tokių galėjo būti ir daugiau. Ar toks testas naudingas tokiem žmonėm? Tikrai ne. Mes 10 klasėje tokį testą darėm. Savanoriavimas man padėjo susipažinti su daugiau žmonių, sužinoti daugiau apie savo specialybę. Išmokti kai kurių augalų ir gyvūnų pavadinimus (lietuviškai ir lotyniškai), pritaikyti savo žinias (nors tai sudėtinga, kadangi žinių kaip ir apie viską turiu, kas susiję su ekologija, tačiau ne tiek daug apie botaniką, aplinkotvarką ir pan.). Ir žinoma, laiku pakeitus savanoriavimo vietą atsiradęs darbas 🙂
Comments are disabled for this post