Reginos nesąmonės

Kovas prasidėjo gan įdomiai. Jau pirmąją kovo dieną ėjau į Padugnių koncertą. Turėjau susitikti su drauge (mėgstu suderinti kelis dalykus viename), bet… Ji nespėjo, nes turėjo daug darbo. Taigi likau viena. Šiaip nelabai patinka į kokius renginius eiti vienai, nes atrodo, kad esi kaip durnelis, bet to jau kratausi. O ir kolega neleido liūdėti – kaip ir minėjau labai rūpinasi manimi visais atvejais (niekada nemaniau, kad taip gali būti iš kolegos).  Šis koncertas buvo geresnis, kadangi grojo ne vien savo kūrinius, bet ir cover’ius, kuriuos jau buvau girdėjusi darbe. Padugnės duoda kaip reikia 🙂 Smagu, kai gali klausytis gyvai atliekamos muzikos ir tokios, kuri leidžia tau apie nieką negalvoti 🙂

Laiką praleidau gerai, o ir kolegos buvo nustebę, kai pasakiau, kad šįkart koncertas buvo geresnis. Beje, Gubernijos alus neblogas. Jau senokai jo negėriau. Ryte direktorė klausė ar mes gyvi ir sveiki 😀 Mes buvome labai sveiki ir gyvi 😀 Sekančią dieną vakare grįžau į Šiaulius. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kaip tėvą užknisa tas važinėjimas ir kai neatsimeni ką kur turi… Savaitgalį buvo neblogas oras, tad su tėvais nuvažiavome į Kryžių kalną. Jau kažkada minėjau, kad ten galima važiuoti ir važiuoti ir visada bus ką naujo pamatyti arba kažkas įdomaus, ko ankščiau nepastebėjai.

Pastebėjau, kad kai kas pasikeitė per tą laiką Šiauliuose. Neišeinu normaliai į miestą, kai grįžtu. Bet reikės, kad paskui žinočiau kas dedasi ir kas dar yra Šiauliuose. Sekmadienis – diena, kai dažniausiai apsilanko senelis. Berašydama pagalvojau, kad seneliui jau bus 75 m. O aš nieko įdomaus nesugalvojau kaip jį pasveikinti… Praeitais metais turėjau puikią idėją, o šiais metais jokios. Tiesa, tėvas buvo sugalvojęs, bet matyt pamiršo apie tai. Kalbant apie tėvą, tai jis kartais trečiadieniais važiuoja į Rygą (iš Šiaulių arba iš Vilniaus). Kai važiavo paskutinį kartą, mamai parvežė Dzintars kvepalų. Labai skanūs, o ir dizainas man patiko. Taigi, jis nupirko jų ir man. Nustebau kai gavau 🙂  Kovo 8-oji… Man tai keista diena. Na nepatinka man tokios šventės, o dar kai matai kaip prieš ir per apsipirkinėja moterys, tai supranti, kad tikrai MOTERŲ diena, nes moterys sveikina save arba savo koleges, drauges. Iš pačio ryto ir mane kolegė pasveikino ir įteikė gražių tulpių. Vėliau ir kolegos pasveikino visas moteris. Gavome po rožių puokštę ir geldelę – sagę 🙂 Labai originaliai pasveikino ir tikrai didelis pliusas kas sugalvojo taip 🙂

Kovo 8-oji – diena, kai gavau savo „žaisliuką“ – Nikon D7200. Dabar turiu žvėrį savo rankose. Nuotraukų kokybė nereali. Galiu fotografuoti vakare, prietemoje ir nuotraukų kokybė pakankamai gera. To labai norėjau.

Net atradau iš naujo fotografiją ir išėjusi į miestą. Pastabumas padidėjo. Kai ko nemačiau, nors praeidavau dažnai. Kiek nedaug tereikia, kad kažką iš naujo atrastų žmogus – tik naujo daikto. Dabar esu labai laiminga ir galiu daugiau domėtis fotografija. O ir kolega jau pasakė, kad jis nebesinešios fotoaparato, nes aš turiu naują. Nors sena meilė nerūdija, bet nauja žymiai geresnė 😀 Kovo 11-ąją galvojau, jog kelsiu vėliavą, eisiu į Energetikos ir technikos muziejų, bet kaip sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Tėvas dažnai organizuoja laisvalaikį, tad šįkart nebuvo išimtis. Su juo ir jo kolege ėjome į nacionalinį muziejų pasiklausyti apie Vytautą Augustiną, kuris buvo vienas geriausių tarpukario fotografų. Jis buvo dalinai savamokslis, tačiau tai, ką darė… Nerealios nuotraukos. Tą parodą jau buvau mačiusi per vasario 16-ąja. Dabar tik sužinojau daugiau apie autorių. Paskui visi nuėjome gerti kavos. Kiek pažįstu tėvo kolegų, tai visi labai faini. Su viena ir pakalbame ne tik apie ūkį ir bites, bet ir apie meiles seiles. Svarbiausia, kad tėvas nieko nesužino 😀 O ir jeigu reiktų, tai ir plotas pas ją galimas 😀 Vakare ėjau į Pavasario festivalį Energetikos ir technikos muziejuje. Truputį balsas paėjo, bet greit susitvarkė 😀

 Ten buvo švenčiamas Kūjelių 6-asis gimtadienis. Smagu buvo pasiklausyti gyvos muzikos, pasižmonėti. Trūko man to Šiauliuose. Ten nėra renginių įvairovės, deja. O ir Poliarizuotų Stiklų pagaliau galėjau pasiklausyti gyvai 🙂

Pirmadienio pietūs ir skambutis nuo tėvo kolegės. Galvoju, ko norės, nes keistas laikas skambinti man. O ji pasirodo turėjo kvietimą dviem asmenim į filmą „Diena, kai aš sugrįšiu“. Pasiūlė šį kvietimą man, nes galbūt su kuom nors nueisiu. Prie kvietimo dar ir skirtukai buvo iš Seimo, kurie skirti Lietuvos 100-ečiui. Labai gražūs. Iš tokio pat puodelio dar ir arbatą pas ją kabinete gėriau. Sugalvojau, jog galbūt išeis nueiti su pussesere. Tik paskui supratau, kad man de javu 😀 Nes po mano gimtadienio ėjom į spektaklį, o prieš jos gimtadienį einam filmą žiūrėti. Taigi suderinau ir linksmybes, ir prie to paties pasveikinom su tėvu su gimtadieniu. Manau, kad ji labai apsidžiaugė 🙂 O ir man malonu, nes jai mažiau dėmesio buvo. Vis su jos sese daugiau bendraujam, kažką veikiam, o jai mažiau, nes ji jaunesnė, mažiau bendrų interesų. Norisi kažkaip palepinti ir mažąją (na, jau nebe tokia ir maža) 🙂 O dar ji tėvų krikštaduktė, tad ir jiems vis priminimas. Pasisėdėjom šokoladinėje Gedimino prospekte. Labai faina aplinka pasirodė. O ir tėvui gerai, šalia darbo – tik per gatvę pereiti reikia.

Tiesa, man mintys vis sukasi apie naujus mokslus. Galvoju apie geografijos studijas. Kodėl? Ji man visada patiko, tik turėjau iki 11 kl. labai nekokį mokytoją, kuris pasakodavo 15 min., o kita dalis pamokos buvo skiriama pratybų darymui. Sėdėjau gale ir duodavau nusirašyti kam reikdavo, nes padarydavau namie arba labai greitai per pamoką. 11 ir 12 klasėje pasilikau geografiją B lygiu ir gavau patį geriausią mokytoją. Jo dėka aš dar daugiau sužinojau apie geografiją, Jis mane kelis kartus pasikvietė pasakoti mokiniams apie savo keliones ir net pristatė ne kaip buvusią mokinę, o kaip lektorę. Susitikę mieste visada pasikalbame, ne tik pasisveikiname. Susitiko vasarį tėvai su juo, tai paaiškėjo, kad tikrai jis norėjo ir matyt tebe nori, kad aš sekčiau jo pėdomis ir būčiau geografijos mokytoja. Jis jau praeitą pavasarį man užsiminęs buvo, jog norėtų, kad eičiau jo pėdomis, nes mato, kaip man tai patinka. Mokytoja būti gal kol kas ne, bet išmokti daugiau tikrai nebūtų blogai 🙂

Nesitikėjau, bet ir vėl (3 kartą) gavau savaitės iššūkį su nuotraukomis. Atrodo, kad daugiau nėra kas fotografuotų tik aš 😀 Aišku, aš daug nuotraukų keliu į facebook’ą, dauguma žino, kad tai mano mėgstamas užsiėmimas, kad man tik duok fotoaparatą ir suteik leidimą būti drąsiai ir lįsti visur, tai jau sulaikys tik nenoras kam nors užkliūti. O dabar dar kai turiu naują techniką, tai išvis… Vienas malonumas fotografuoti 🙂

Dabar belieka tik įgyvendinti tai, apie ką seniai galvoju. Eiti per senamiestį ir fotografuoti vietas, kurių senas nuotraukas galima rasti internete ir padaryti mini projektą. O gal iš to gims ir nauji skirtukai su Vilniaus vaizdais… Skirtukai jau man kaip keiksmažodis tuoj bus, kai kolekcija tooooookiais kiekiais auga. Ir kaip dar per televiziją manęs neparodo… 😀 Kažkaip straipsnis jau senokai buvo, jau 9 mėnesius apie mane nei vienas laikraštis, žurnalas nerašo. Negerai… 😀 O dar paroda neužilgo bus. Deja, nacionalinėje bibliotekoje padaryti parodos neišeis, tačiau jau susitariau su mokslų akademijos biblioteka. Ten mažiau žmonių pamatys, tačiau pamatys įvairūs žmonės. Bent jau tikiuosi.

Per Žemės dieną padariau pora plakatų, kad galėtume darbe nusifotografuoti. O vėliau su kolega turėjome mini renginį su vaikais ir mokytoju iš Balsių mokyklos. Kolega pasakojo apie tritonus, šikšnosparnius, o aš apie inkilus, kadangi renginiu norėta parodyti, jog inkilus reikia valyti. Dauguma nežino, jog reikia inkilą prižiūrėti. Dažnai taip ir lieka neprižiūrėtas žmonių. Kiti nežino, į kurią pusę rekomenduojama atsukti inkilo landą ir pan. Žinoma, ne visiems vaikams tai buvo įdomu. Tikėjausi, jog bus prasčiau, bet buvo normaliai.

Turėjome labai įdomių renginių darbe, buvo velykiniai renginiai 3 vakarus. Rišo verbas, margino margučius vašku ir darė juostas. Buvau tik juostų daryme. Penktadienio vakaro nenuobodžiavimą užsitikrinau 😀

Žmonių nebuvo daug prisirinkę, tačiau susirinkusiems buvo įdomu patiems pinti juostas. Pynė be jokių staklių, o rankomis, tad tai laiko užima ir niekas nespėjo padaryti iki galo, tad pabaigė manau kai kurie namie. Namo grįžau apie pusę 10 vakare, o oras toks geras buvo, kad norėjosi kažkur paslampinėti, tačiau susilaikiau. Savaitgalis galėjo būti ir produktyvesnis, tačiau norėjosi pailsėti. Bet šeštadienį padariau net 11 km vakare. Norėjosi nusikalti visiškai, bet man kaip visada nepasisekė ir miegoti vistiek nuėjau vėlai. Tačiau pasivaikščiojau gerai, padariau neblogų kadrų. Kai turiu naują žaisliuką, tai grįžo noras dažniau paimti į rankas ir eiti. Nesvarbu kur, bet kad tik būtų įmanoma padaryti įdomių kadrų 🙂 Labai norėjosi išbandyti, kas gaunasi vakare be stovo fotografuojant ir gaunasi pasirodo 😀 Aišku, kokybė būtų geresnė, jeigu būtų su stovu, bet nesiskundžiu 🙂

 Labai norėjosi išbandyti, kas gaunasi vakare be stovo fotografuojant ir gaunasi pasirodo 😀 Aišku, kokybė būtų geresnė, jeigu būtų su stovu, bet nesiskundžiu 🙂

Sekmadienį ilgiau pamiegojau, nežinau, kažkoks noras buvo nesvietiškas pamiegoti. Iš ryto pakankamai sunku miegoti, kadangi rytinė saulė, tai tiesiai į akis šviečia, o nusisukti irgi neišeina, nes spintos veidrodis maišo, taigi turiu super šviesų butą 😀 Žiemą gerai, bet kai jau šilčiau, tai šiek tiek nervina, bet nieko nepadarysi.