Veiklos pavasario vidury

Balandis – tvarkymosi mėnuo. Keista, tačiau tėvai turės patys susitvarkyti kiemą, jau nepadėsiu 😀 Mėnesio viduryje negalėjau važiuoti namo, nes atlikau monitoringą. Su kolegomis pora dienų dviejose vietose statėme tvoreles, įkasėme kibirus ir saugojome varliagyvius nuo mašinų.

Daugelis pyksta dėl tokio saugojimo, nemato tam reikalo, tačiau gamtininkai visada saugos gamtą kaip galės. O ir nesinori, kad ant kelio būtų vien lavonai. Puikiai padirbėjome pora dienų. Smogiamasis būrys moka kartais dirbti 🙂 O aš dvi savaites skaičiavau kiek kibire yra varlių ir rupūžių.

Dar matavau ilgį. Bakalauras, magistras apie augalus, o darbas apie gyvūnus – viskas keičiasi 🙂 Bet taip tik dar įdomiau, nes daugiau galima sužinoti, ko man labai reikia. Kartais jaučiu, jog nieko nežinau, nors kai pradeda kalbėti, tai ir prisimenu, kad kažkur giliai, giliai tos žinios yra, tik tiek, kad kažkas užblokuoja. Gal baimė, jog gali būti kažkas negerai, netikslu ir pan. Reikia dar daugiau mokytis ir tiek 🙂 Na juk gyvename ir mokomės 🙂  Varlinėdama kiekvieną rytą ir vakarą džiaugiausi, jog ta vieta netoli namų ir galiu laisvai nuvažiuoti ar nueiti iki jos. Nereikia kažkur toli trenktis. O ir su vietiniais jau susipažinau 🙂 Ten gyvenantiems žmonėms labai rūpi varliagyviai kaip bebūtų keista.  Beveik visos mano dienos nuo balandžio 7 iki 20 dienos buvo panašios. Ryte pas varliagyvius, paskui į darbą, namo ir vėl pas varliagyvius. Vienas savaitgalis buvo išvis užimtas, kadangi dar ir lankytojų srautus skaičiavau. Tai po tokios „geros“ savaitės pirmadienį lūžau kaip niekad. Niekur daugiau neėjau tądien. Taigi, dabar puikiai suprantu kaip kitiems yra sunku, kai dirbi visas dienas. Bet užtat yra savi pliusai, savi minusai. Taip, pavargau. Tačiau daugiau pamačiau, padariau. Vieną gražų vakarą man baiginėjant varlinėti gaunu žinutę iš pusseserės, kuri manęs klausia, ar aš esu Vilniuje ir ar išeitume pasivaikščioti. Neplanavau niekur eiti daugiau, tačiau norėjosi smagiai praleisti šeštadienio vakarą, tad sutikau. Pasivaikščiojome po Vingio parką, pasiplepėjome. Mums reikia atsigriebti už tą laiką, kai negalėdavome susitikti. Tas dienas kaip ir niekur neišeidavau, tad ir pasakoti nelabai yra ką. Su kolega turėjom užduotį padaryti dar kelis taškus akcijai „Darom“. Šiaip ne taip padarėm pora taškų šalia Kalvarijų bažnyčios. O Lietuvos administracinio teismo darbuotojai patys pasiprašė mūsų skirti jiems vietą, kad sutvarkytų kažkokį plotą. Su kolega šiek tiek nerimavome, kad per mažai jiems bus šiukšlių. Tačiau bent šiokia tokia pagalba jau yra daug. Pririnko jie nemažai šiukšlių, džiaugėsi, kad galėjo prisidėti prie švarinimosi. Markučiai tapo švaresni, o ir aš pamačiau daugiau gražesnių vaizdų 🙂 Tą pačią dieną kaip ir akcija „Darom 2018“ vyko ir ėjimo varžybos. 15000 žingsnių padaryti reikėjo. Buvo smagu pasivaikščioti po teritoriją, fotografuoti ir žiūrėti kaip žmonės piktinasi, jog einama su vaikais, mažais šunimis. O ir turiu medalį, kad ėjau 😀 Paskui dar beveik visi nusifotografavome 🙂

Vakare dar sugalvojau, kad reikia išeiti pasivaikščioti, nes buvo mažai dieną. Tad nuėjau dar apie 9 km. Vilnius mane visiškai užbūrė 😀 Na, čia aš gyvenu, tikrai gyvenu. Tiesa, turiu savanorių, kurie man padeda atlikti lankytojų srautų monitoringą, nes viena nespėčiau. Dar karts nuo karto ir apklausas padaro. Suvažinėti į įvairias vietas Vilniuje nėra taip lengva kaip Šiauliuose. Keista, kai mėnesį laiko nebuvau namuose ir atrodo, kad tikrai ne tiek laiko nebuvau, o žymiai trumpiau. Labai džiaugiuosi, kad nesu prisirišusi prie namų. Taip daug lengviau persikelti kažkur kitur gyventi. Pasidariau fotosesiją pagaliau. Apie ją svajojau jau senokai ir vis nedrįsau pasidaryti. Kodėl? Vis tas savikritiškumas, kad ne visiems žmonėms tai tinkama. Tačiau gavusi kvietimą pasiryžau tam. O kodėl gi ne? Gavusi nuotraukas pamačiau, kad vis dėlto gerai, jog pasidariau fotosesiją. Viena nuotrauka labai graži gavosi, nes pagalvojau apie pora žmonių, kurie man suteikia daug džiaugsmo 🙂 Ypač vienas iš jų 🙂 O ir normalių nuotraukų man jau trūko. Čia kaip batsiuvys be batų, tai fotografas be savo nuotraukų. Kartais labai durnai, kai neturi ką parodyti. O darė man pats Egidijus Knispelis. Taip, jūs visi gerai pagalvojote.

Rezultatu labai džiaugiuosi 🙂 Dar įdomybių iš mano darbo – gamtinės skulptūros esančios Verkių dvaro parke yra įrašytos į rekordų knygą. Taigi, garsinamės kaip tik galime 😀 Smagu, kai gali pasidžiaugti, kad kolegos sumanymas pavyko žymiai geriau nei tikėtasi. O grįžus namo ir susitikus su šiauliečiais, manęs klausinėjo apie tas skulptūras, nes matė per televizorių ir nuotraukas. Tiesa, pamiršau paminėti, kad Viktorija vis dar mane gelbėja, kai reikia. Kovą ji pagelbėjo mums (man ir  Pranciškui). Čia tas durnas jausmas aplankė, kai pykai dėl šūdniekių kaip dabar supranti, nes buvai jaunas ir durnas žmogus. Dabar vėlgi kitas asmuo padėjo ir nupiešė mums plakatą renginių ciklui. Ant jo ne dėl šūdniekio supykus buvau, o dėl poelgio. Nes kai gauni pasiūlymą daugmaž tokį (pacituoti negaliu, nes tiksliai neatsimenu): „Ji turi vaikiną, bet neaišku kaip su juo bus. O su ja man labai smagu leisti laiką. Tai gal tu susibendrauk su jos vaikinu“. Tikslas tas, kad ji būtų laisva, o aš turėčiau vaikiną. Bet jis jautė, kad patinka man. Deja, užmečiau jį, nes kai toks poelgis, tai… Kaip Pranciškus kažkada pasakė ant savęs, kad kaip mulkis pasijautė, tai ir tas asmuo turėjo taip pasijausti. Nėra gražu taip elgtis. Užtat dabar už visus tuos suskius, mulkius ir daunus atsiimu. Tik visko pasakoti negaliu 😀 Negaliu išduoti ką gero man daro kai kurie vaikinai, bet tai yra apie ką aš seniai svajojau. Kaip su pussesere kalbėjome, tai dabar jau gali pavydėti ir gražuolės 😀  Kaip sakoma, reikia sulaukti tinkamo momento ir bus viskas taip, kaip norisi. Svarbiausia, kad toks momentas ateina.

Aš kaip visada nuklydau į lankas… Balandžio 26 dienos vakare jau buvau namie. Šeštadienį su mama keliavome į Skinderiškių dendrologinį parką.  Pasivažinėti man visada patinka 🙂 Sekmadienis irgi buvo keista diena. Tvarkiausi, pamiegojau, tada vėl tvarkiausi. Vakare tėvas išvažiavo į Vilnių. Likome su mama dviese. Taip, pasidariau ilgąjį savaitgalį sau. Pirmadienį su mama linksmai leidome laiką – aš tvarkiausi savo kambaryje, o ji visus namus tvarkė. Važiavome į kapines. Kapinės yra Pakruojo raj. O kapinėse yra vienas smagus dalykas – šulinys. Kodėl smagus? Nes reikia prisiminti jaunystę ir rankiniu būdų semti vandenį. Anksčiau ten veikė siurblys, tačiau dabar geri laikai pasibaigė ir reikia rankytėmis dirbti. Anksčiau kažkaip sunkoka būdavo, o dabar labai lengvai viskas pavyko. Semdama vandenį pagalvojau, kad kiek vaikų dabar žino, kaip reikia naudotis šuliniu? Manau, kad tikrai labai mažai. Juk netgi kaime mažuma semia vandenį iš šulinio. Didžioji dauguma dabar turi vandentiekį arba namuose stovi hidroforas (prietaisas vandeniui pumpuoti iš šulinio). Bet kai kam dar tenka senoviškai semti vandenį. Seni geri laikai… 🙂 Taip ir praėjo dar viena poilsio diena. Antradienis – gegužės pirmoji. Tarptautinė (ne)darbo diena. Kam darbo, o kam nedarbo. Per pietus paaiškėja, kad kažkas su vandentiekiu pas mus. Nenubėga nuotekos į kanalizaciją. Taigi, kviečiame avarinę. Toji pasako, kad mes sutvarkyti negalime. O ką dabar daryti? Visada, visada išgelbės „Mano būstas“. 20 min ir vanduo puikiai nubėga kur jam reikia. Kaip gerai, kai namas draustas ir gali pasinaudoti įvairiomis galimybėmis ekstra atveju. Nes mama jau panikavo. Kadangi mes abi vakare išvažiavome į Vilnių, o namie liko senelis. Nenorėjome apkrauti senelio rūpesčiais. Senelis mus kaip visada nuveža iki stoties, o mes su mama keliaujame pas tėvą, na tiksliau pas mane, nes kaip ir aš ten daugiausiai laiko praleidžiu dabar 🙂 Dar vėlai vakare su mama nuvažiuojam iki parduotuvės, oras geras… 🙂 Gaila, kad ryte į darbą 🙂

Share

No Comments

Parašykite komentarą

Your email is never shared.Required fields are marked *